Laukimas

Norėjau ranką tau ištiesti ir pakylėt iki žvaigždžių
Norėjau širdį tau išlieti ir kad išlietum savą tu
Bet tu sustojai, neskridai ritmu, kurį aš pajutau
Ir aš nustojau skristi į aukštį, kažkur tarp žemės ir dangaus.

Vis laukiau gal dar vėl pakilsi, praversi liūno tu akis
Sparnus tau būčiau aš prisiuvus kad tik galėtum tu pakilt
Man protas sako: Viskas veltui, širdis dar nori tavęs laukt
O gal, brangusis, eik tu peklon, išeis man laimę dar pagaut.