Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Per televizorių rodė rūbų skirtų oficialiems susitikimams reklamą. Kodėl rūbai juodi? Taip, tai jau klasika tapęs stilius, kuris byloja apie individo mirtį ir tapimą eiline figūra ant šachmatų lentos. Tokioje būsenoje pabudimas praktiškai neįmanomas.
- Kava jau paruošta - iš virtuvės sušuko Rikio žmona.
- Ačiū, mieloji, bet jau nespėsiu. Šiandien tariuosi dėl naujo cecho atidarymo, juk žinai reikalas ne iš lengvųjų, todėl nuvažiuosiu ankščiau. Iki mieloji - pabučiavęs savo moterį su juodu švarku ir raudonu kaklaraiščiu pasipuošęs Rikis čiupo lagaminą ir išbėgo į kiemą. Namas buvo dviaukštis, apačioje garažas, nuosavybę apjuosusi geležinė tvora slėpė mėlyną baseiną prie kurio žaidę vaikai pamojavo tėčiui jau užvedusiam džipo variklį. Įprastas pasiturinčio tinginio gyvenimo vaizdelis. Gal ir duotų, kuris nors man su skuduru per veidą, bet pykstama tik už tiesą. Tingiu senovėje vadindavo tuos, kuriems reikėjo duoti nurodymus ką daryti, nes patys nežino kuo užsiimti. Iš čia žodžio sandara 'ten-', '-ginti'. Taip ir žmonės mieliau klausosi televizoriaus, radio, žurnalų, nei savo vidinio balso. Tinginiams patinka, kai už juos kas nors nusprendžia.
Rikiui bevažiuojant miško apsuptu keliu prieš akis iššoko arklys ir po staigaus vairo posūkio automobilis jau bučiavosi su pušim. Įsijungęs signalas sakė, jog iš mašinos lipti niekas nesiruošė.
Mūsų planeta yra labai paprasta - jeigu žmogus kalba rimtai – reiškia jis juokauja. Pirmą kartą ten pakliuvus gali atrodyti, jog mūsų planetos gyventojai neturi tikslo, bet jie jau viską pasiekę.
- Kur aš randuosi? - paklausė ką tik nubudęs ir pasimetęs Rikis.
- Cha... Cha cha. - nusijuokiau.
- Kas taip juokinga? - pasiteiravo vyras.
- Ucha cha chu chu cho cho - negalėjau sustoti juoktis iš jo veido minos.
- Kodėl jūs taip juokiatės? - sunerimęs klausinėjo vyriškis, bet mūsų juokas tesėsi tol, kol ir naujas atvykėlis pradėjo juoktis kartu, bepasakodamas ką veikė prieš atsiradimą juoko planetoje. Nes geriausias juokas, tai juokas iš baimės.
- Neįsijausk, drauguži, tau teks grįžti atgal į žemę. Uacha cha cha.
- Cha cha chi chu chu – nors Rikis netikėjo tuo, ką sakėme, bet jis mums netiko ir mes grąžinome jį atgal į kūną.
- Pone, Stumdeliauskai, atsibuskite ar girdite mus? - daužydami per veidą medikai gaivino vyriškį, kuris pašoko nuo lovos ir nusiplėšęs laidus išbėgo iš palatos. Susitikimas svarbiau už viską, nuo jo priklauso ar ceche atsiras daugiau vergų ir ar žmona gaus naują automobilį. Bet jam net į galvą nešovė, kad jis pats vergas tik gražesnėje vergovės formoje.
Sėdęs į taksi jis davė nurodymus vairuotojui ir nulėkė į susirinkimą, kuriame turėjo būti prieš 20 minučių. Įbėgęs į viešbutį Rikis praplėšė salės duris ir atsisėdęs į savo kėdę visų atsiprašė, kad teko jo laukti. Netrukus prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta steigti naują cechą. Šitaip tą dieną Rikio gyvenime buvo sužaistas dar vienas šachmatų ėjimas.
- Brangusis, skambino iš ligoninės, sakė kad patekai į avariją. Kaip jautiesi ar tau viskas gerai? - susirūpinusi paklausė žmona.
- Cha cha... Žinoma man viskas gerai, pasirašėm sutartį, mieste netrukus stovės dar vienas cechas - nusišypsojęs pasakė vyras.
- Kaip puiku mielasis. - pabučiuodama.
- Bet tau automobilio nepirksime. - besijuokdamas ištarė Rikis.
- Nežinau, ką sugalvojai, bet man tai patinka - suglumusi nusišypsojo moteris.
Skaitytojui gali būti įdomu, kodėl mūsų planeta susidomėjo Rikiu. Nieko tame paslaptingo nėra, kiekvienais metais žemėje atsiranda žmonių, kurie pradeda matyti daugiau negu normalu. Galbūt tai malonė, gal praeitų reinkarnacijų darbas, niekas šito nežino.

---

- Tėti, šiandien su klase važiuojame į astronomijos muziejų, nuvežk tiesiai tenais. - paprašė sūnus Karolis.
- Kaip pasakysi, vade.
Karolis buvo ne pagal metus protingas. Jo galvoje sukosi ne vien enciklopedinės žinios, bet ir patirtis tarsi keturiasdešimtmečio nekilnojamo turto pardavėjo. Rikio sūnus turėjo charizmatišką charakterį, visi stebėjosi šio vaiko sugebėjimais. Tačiau tėvams ramybės nedavė neaiškios vaiko kalbos apie ateivius, kitas planetas, todėl apie tai jam buvo draudžiama kalbėti prie svetimų žmonių.
- Na, sėkmės, Karoli! - tėvas pamojavo nueinančiam sūnui, bet vaikas neatsisveikino ir nuėjo link planetariumo.
Karolis žinojo, kad milžiniški atstumai tarp žemės ir planetų nieko nereiškė, kad tai tik dar vienas būdas užlaikyti žemės gyventojus šiame kalėjime. Žmonės nėra pajėgūs persikelti į kitas planetas, nes nėra sukurtų tinkamų erdvėlaivių, o pačiam tokį sukonstruoti per brangu. Visa tai skiedalai įtikinti žmogų koks jis bejėgis ir kad jėga yra turtingųjų pusėje. Tačiau šiandien žemėje taip ir yra - didžiausi bejėgiai savo silpnumą slepia po pinigų galia.
- Mokytoja, į kokią planetą norėtumėte nukeliauti?
- Karoli, juk tu žinai, kad tai neįmanoma. Neaišku ar mokslininkams pavyko nukeliauti į mėnulį, o tu kalbi apie kitas planetas.
- Bent jau kelias minutes nesijauskite kvaila ir atsakykite į mano aiškiai užduotą klausimą. Kur norėtumėte nukeliauti? - tai šiek tiek suglumino mokytoją, bet tai buvo įprasta iš šio mokinio pusės.
- Nežinau, tikrai nežinau. Yra įvairiausių planetų ir kiekvienas žmogus turi savąją. Aš taip maniau vaikystėje. Gerai gana, eime į vidų. - pasakiusi paragino keliauti, bet Karolis pradėjo juoktis iš mokytojos ir apsisukęs išėjo iš planetariumo.
Auklėtoja nesąmoningai norėjo uždrausti vaikui kalbėti apie tokius dalykus, bet kažkur giliai viduje ji jautė simpatiją tam ką šneka Karolis, nes tai patvirtino ankstesnes, bet pamirštas mintis.
Dabar kiekvienas žmogus suaugęs su savo vaidmeniu, bet pamiršęs, kad aktorius nėra vaidmuo. Mūsų planetos gyventojai supranta, jog visa tai juokai, o žmonėms tai rimta. Rimtumas tai baimė būti savimi. Ko bijoti savęs? Ar tai ne pirmas asmuo su kuriuo norėtume susidraugauti?
Už pastato stovėjome mes. Iš pažiūros niekuo neišsiskiriantys iš kitų žmonių, tačiau buvome apsiginklavę drąsa ir pačiu mirtiniausiu ginklu - juoku. Mums nereikėjo narkotikų, tokia buvo mūsų prigimtis, o kadangi buvome nemirtingi, tai nuo juoko mirti nepavykdavo. Bet mirę juokdamiesi patenka pas mus.
- Stok.
- Kas jūs tokie ir ko norite?
- Karoli, mes esame iš juoko planetos.
- Pagaliau pasirodėte, cha cha cha. Jau buvau pradėjęs galvoti, kad jūs prasimanymas cha cha cha.
- Kaip tu drįsai šitaip mastyti, niekadėjau? - supykęs pasakė vienas iš mūsų, bet Karolis supratęs juoką pradėjo žvengti dar labiau.
- Matome, kad esi protingas ir žinai kas per planeta iš kurios atvykome, imk medalioną, kuris tau padės išlaikyti mūsų nuotaiką. - pasakę tai dingome nuo vaizdo, medalionas nukrito ant žemės.
Berniukas apžiūrinėja medalioną įtariai, bet su dideliu susidomėjimu. Raudonos spalvos molio apskritimas ant kurio užrašyti ornamentai skleidžia jėgą, kuri vaiką baugina, bet ir žavi. Jis žino, kad tai juoko planetos ženklas. Galiausiai vaikis užsideda medalioną ant kaklo. Jo galvą užlieja minčių pliūpsnis, viena už kitą juokingesnės mintys, kurių keliamo juoko jis nepajėgia suvaldyti, bet po pusvalandžio išmoksta juoktis tada kada nori. Karolį apninka drąsa ir jėg, ką bedarytų, kur beeitų. Pilnas kunkuliuojančio pasitikėjimo jis grįžta į planetariumą.
Praeina keli mėnesiai. Karolio nebeleidžia į mokyklą, dėl jo skelbiamų idėjų, raginančių pradėti mąstyti savarankiškai. Žmogus turi išmokti kontroliuoti savo mintis. Jeigu mes nemąstome savų minčių, tuoj kas nors pasiūlys kitas. Po to kai Karolis užsidėjo medalioną viskas smarkiai pasikeitė, jo tėvas metė darbą ir apsigyveno toliau nuo miesto kur įsteigė privačią mokyklą, kurioje buvo įtraukti mokslai apie sielą, dvasinius pasaulius, bei kitus edukacinius dalykus skirtus sužinoti kas yra žmogus. Bet ir tai mums kėlė juoką.

---

'Mielas, dienorašti,
po avarijos daug kas pasikeitė, įsteigiau privačią mokyklą, pakeičiau darbovietę. Bet negaliu sustoti juoktis iš to ką darau, nežinau kas bus toliau, bet jaučiu, kad juoksiuos. Kiekvienas veiksmas, kiekviena baimė juokinga, tarsi jie būtų, bet kartu ir nebūtų. Mokykloje atsiranda vis daugiau vaikų, švietėjiška veikla plečiasi. Aplinkiniai žmonės keičiasi jų veiduose ir kalboje daugiau vilties. Per televizorių pradėjo rodyti laidą apie dvasinius dalykus. Žmonės išeina į savo namų kiemus medituoti, šitaip visame rajone. Vyriausybė ketina aptverti mūsų miestą, tačiau mes nesutinkame žinodami, kad šitaip jie nori mus kontroliuoti.
...
Mielas, dienorašti,
šio ryto laikraštyje antraštė: sektantiška mokykla ar alternatyva? Cha cha cha. Kokie jie pastebimi! Pilni fobijų kvailiai. Jie bijo prarasti savo pinigus, bet jie juos praras vistiek! Daiktams, paslaugoms, malonumams. Jie nežino, kad yra dalykai, kurių nenusipirksi už pinigus. Pinigai tai įrankis, o žmogaus gyvenimo tikslas atsakyti į klausimą: kas aš esu?
Aš televizoriaus žiūrėtojas, aš darbuotojas, aš skaitytojas. Skamba juokingai. Kas tu esi? Aš juokas nugalints visus sunkumus. '
Prie mokyklos sustojo juodas aštuonvietis autobusas su užrašu 'baugumas'. Po kelių akimirkų atsivėrė galinės 'baugumo' drys ir pro jas iššoko keletas ginkluotų vyrų:
- Visi ant žemės! - mosikuodami ginklais sušuko kariai, bet patalpa buvo tuščia. Mes visus įspėjome, jog šiandien laisva diena.
Vienas karys paėmė knygą iš lentynos ir įsidėjo į kišenę. Susėdę vyrai išvažiavo nieko nepešę, tik paėmęs knygą žmogus kitiem atrodė įtartinai linksmas. Jo charakteriui tai nebuvo būdinga, o už narkotikų vartojimą galima buvo smarkiai įkliūti.
- Kari, gavome pranešimą, kad šiandien tarnybos metu buvote įtartiname stovyje.
- Cha cha. O ar dabar yra kitaip?
- Nedelsiant nueikit pas gydytoją.
- Taip, viršininke. - atsakė Drąsius.
Tyrimai neparodė nieko keisto, narkotinių medžiagų nebuvo rasta. Grįžęs namo kareivis pasiėmė knyga ir atsitiktinai atverstame puslapyje perskaitė: 'sielos prigimtis yra palaima ir žinojimas'. Tai tikra tiesa, bet kol žmogus save tapatina su kūnu ir protu, tol gauna tai kas laikina, malonumus ir kančias. Jis net nenutuokia, kad atsisakęs kūniškos gyvenimo koncepcijos ir suvokęs save kaip sielą turės nesibaigiančius malonumus. Drąsiaus veide pasirodė šypsena ir susidomėjimas, tą vakarą jis godžiai perskaitė visą knygą.
2010-07-05 16:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-06 21:59
laan_gas
norėjau pasidomėti jūsų kūrybą, bet supratau, kad neįveiksiu.
aš gal dar užsuksiu kitą kart
p.s. parašykit ką nors trumpesnio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą