Ant vandens

Sėdim prie marių ar jūros ar ežero, nežinau, koks čia vanduo, mes atsispindim. Tu kalbi man apie jį, aš kalbu tau apie ją. Jie nuostabūs, o mūsų balsai švelnūs. Laikomės už jų rankų, kad nenupultumėm. Arbata.

Sakau tau - turėjau gimti anksčiau, kai žmonės mokėjo pasidirbti laivus ir plaukti jais į pasaulio kraštą.

Tu sakai – ne! Tas pasaulio kraštų ilgesys, tie vyrai.

O visgi mes sėdim pasaulio krašte. Cinamonas, trupiniai žvirbliams, didesni kąsniai voverėms.

Tavo nosis jau lupas nuo saulės. Kiek valandų? Man tik svarbu nepamiršti, kur esu ir kodėl. Bėgam atgal? Nespėjau daiktų susidėti. O ką tu veiksi rytoj?

Tu sakai, kad ateisi dar kartą čia, pažiūrėsi į atspindį vandenyje ir šokus į jį kuo ramiausiai nuskęsi.

Aš sakau – ne! Tas jausmų kraštutinumas, tos moterys.

Dvidešimt iki vidurdienio, saulė, arbatos tirščiai, kas plaus puodelius, sužinos mūsų mintis.

Niekada netarsiu tavo vardo be reikalo.