Emile, Emile

2009-08-27

Kai paskutinis saulės spindulys visiškai pasislėpė po debesimis, mūsų veidus apgaubė tamsus ir niūrus šėšėlis. Stovėjau šalia jo. Nesvarbu, kad per aprasojusius akinius beveik nieko nemačiau. Jaučiau, kad jis yra šalia. Manto rankos buvo tokios šiltos, jog buvo keista tokias justi pliaupiant lietui.
  Gatve, kuria per dieną praeina daugiausiai dešimt žmonių, šiandien nepraėjo niekas išskyrus mudu su Mantu.
  Suprantu, kad neturėjome bėgti iš namų, tačiau kitaip Mantą būtų sučiupusi policija. Juk nenorėjau pažeminti mūsų šeimos. Esu vienintelė iš jos mylinti... nusikaltėlį. Na ne toks jau jis ir nusikaltėlis tik kartais išgėręs prikrėčia kvailysčių. Pavyzdžiui: vieną kartą jis norėjo apiplėšti mano tėvus. Tačiau jam nepavyko. Mama iškvietė policiją.
Dabar suskambo jo telefonas. Pokalbyje girdėjau tik „gerai“, „būtinai“, „ji saugi“, „jei nepasakysi“, „dėkui“ ir „viso“. Pamaniau, jog tai mano brolis.
-Tai buvo Dainius? -paklausiau kai tik Mantas baigė kalbėti.
-Taip.
-Ir?
-Jis sakė, kad mums neteks miegoti gatvėje, Emile, -pasakė jis ir pabučiavo man į skruostą.
-Jis parūpins kažkokią skylę? Ar kanalizacijos vamzdį?
Tai pasakiusi susiraukiau. Net nesiruošiau gyventi žiurkių pilname, dvokiančiame kanalizacijos vamzdyje.
-Ne! Tai visgi bus ne vamzdis. Tavo patogumui- butas. Neva jį gavo iš senelės. Sakė raktus turi tu.
- Taip tikrai iš senelės Romos jis gavo palikimą. Kažkada. Net nežinau ar tas butas visdar priklauso jam, bet jei jis taip sako... Raktus visada nešiojuos.
- Sakė, kad jis Holo gatvėje.
- Aš žinau.
Iki buto nuo mūsų pastarosios „gyvenamosios“ vietos nebuvo labai toli. Praėjus tris aukštus namus. Jau matosi tas kurio mums reikia.
Įėjus į vidų vaizdas nesužavėjo. Beveik kaip kanalizacijos vamzdyje. Tik čia ne taip smirdėjo. Vos mes įžengėme pro duris, į butą įsliūkino kažkokia senutė.
-Laba diena, - atsargiai pasakiau. Ką gali žinoti gal ji užmaskuotas policininkas.
-Sveiki, jaunuoliai, - pasisveikino močiutė. Akys žvairavo į Mantą kuris bandė kažką tvarkyti. Aš manau, kad visko čia nesutvarkytum net iki Naujųjų metų, - Jūs čia kątik atsikraustėte?
-Na beveik taip. Mano brolis atidavė man šį butą.
-Tikiuosi jūs nebūsite triukšmingi?
-Ne mes pasistengsime gyventi ramiai, - nusišypsojau senutei. Ji iššlepsėjo iš kambario.
-Stengsimės, - pasivaipė Mantas, - Jau rytoj mūsų čia nebus nė kvapo.