Gėda

Esu skendėjęs mėšle,  tačiau šitoks tirštumas dvelkia kažkuo nauju.

Įžengęs į dienos liftą kaskart užtikrintai spaudžiu škėmiškais pelėsiais atsiduodantį mygtuką: diena apačioj, diena viršuj, pasirinktinai. Kai priverčiu sielą trumpam numirti, tik tam, kad išnykčiau iš belyčių dvikojų kirminų rutinos, jaučiuosi gyvas. Pulsuoju žeme, šaknimis, leidžiu į akis trupėti kompostui, tačiau nematau didelio skirtumo tarp šiojo ir to viršuj.

Šunsnukis. Nesuprantu, kodėl jis vis priima tai kaip įžeidimą: jo snukis sudribęs, per viršutinius vokus nematau akių, burna neaiškios formos,  tik va seilės teka ne ta spalva ir ne iš tos skylės – akivaizdu, sloguoja. Jo poreikiai – šlapintis visur, kur būna, paliekant beprasmybės ir nesaugumo dvoką.  Kaip galima aukščiau jis seilėjasi, kol gauna smūgį į krūtinę ar kol jam nukertama uodega. Aš jam visad trenkiu triskart: vienąkart už tai, kad nusipelnė, kitąkart už tai, kad gynė tuos, kurie irgi nusipelnė, trečią už tai, kad man niekad negana.
Jis klausė manęs, kodėl aš jį skaudinu, kodėl kankinu, neleidžiu jam gyvent. Atsakiau, kad smagu. Smagu matyti jį sugniuždytą, sumenkintą, pamintą, tokį nevykėlį kaskart maldaujantį mano malonės. Kodėl jis niekada nesipriešina? Sulaužau jo stuburą kaskart vos  pamatęs, o jam nė nekyla mintis priešintis. Kaip įmanoma būti tokiam paliegėliui?  Nebežinau, kaip jį įkvėpti, tačiau bemėgindamas sužinojau begalę būdų, kaip ištraukti jo sielą, savaitei ar dviem ir priversti ją skandintis: savigailoje, paniekoje sau, besiartinančios savižudybės tyloje. Bandau jam suteikti keršto, revanšo troškimą, bandau suteikti jam norą man smogti, išskrosti many visus slypinčius žodžius, kuriais kaskart jį pjaustau, o jis to bijo. Tačiau jis turi pasiryžti, nes arba mano brolis taps man lygiu, arba man bus už jį gėda. Gėdytis aš nemoku.