Netikėta tyla baloje

Begęstančią žarą mintis pradangino
Pro laikrodžio dužusio stiklą spalvotą
Tik medis įskaito mintis išraižytas
Mintis krypsta ten kur ir Tu - kur Vaivorykštė.

Toli nuo namų vis dar laukiu Tavęs,
Ką rytas atneš - rūkas slėpti nespėjo
Žiūrėjau į Tavąjį laišką kaip visad
Tik atminimai lašėjo ir telkės bala.

Apliejai sušalusiu vandeniu sniego
Ir rūdys pragraužė skylę - korėtą ir sūrią
Liečiu Tavo ranką šiltai ir tvirtai
Bet atitraukei ir vėl nelauktai, nepasakei.

Simboliškai lūpos numiršta tamsoj
Bet dvelkia vėl rytas kai Tu ateini
Nesuvaidintas, nepaprastas, be priežasties
Vėl jausmo kišenės prašys jis mylėt.

Tik katedros bokštas rymojo ramiai
Ir prieplauką vėjas šiureno - tie Tavo plaukai
Taip ramiai neramiai pasiilgti karštai
Apkabinus šiltai kuždant myliu ištart.

Aš grįžtu į namus tuo dulkėtu keliu
Užuodžiu jau kvapą - langų paliktų!
Tavąjį laišką kaip visad nešu ir drebu,
Bet už dulkėm nusėto marmuro namo

Tiksėjo tyla ir telkšojo bala...