Lėmėjas (antra dalis)

Praslinko trisdešimt metų.
  Jauną valstybę, kaip ir žmogų ką tik pradėjusį savarankišką gyvenimą, lydėjo išbandymų ir sunkumų kupini pasikeitimai. Jos piliečiai, visi kaip voverės sukdamiesi savo gyvenimo rate, kaip dažniausiai ir būdinga žmogui, kiekvienas ieškojo savo asmeninio laimės recepto. Vieniems, galbūt išmintingesniems, o gal tiesiog apsukresniems, jo galiuką, kaip atrodė jiems patiems, o gal net ir daugiau, kaip manė pavyduoliai, lyg ir pavykdavo sučiupti; antri, naivesni ar lėtesni, savo laimės lapelį nesustodami vaikėsi vėjyje, tegalėdami nebent prie jo priartėti, tačiau kai laimė jau rodydavosi pasiekiama ranka, patekęs į naują šalčio gūsį lapelis nuskriedavo į naujus tolius; treti, galbūt patys išmintingiausi, racionaliausi ar tiesiog beviltiški svajotojai, šio lapelio negaudė visai, tarsi jis jiems nė nebūtų rūpėjęs, kol šis, nurimus vėjams, nusileisdavo prie jų kojų pats, bet ir tuomet, jie tik gūžteldavo pečiais ir praeidavo jo taip ir nepakėlę. Kol, galiausiai, du dešimtmečius trukusią apgaulingą taiką, su išsigalvoto ramaus gyvenimo iliuzija, pripildytą neatsakingų ar tiesiog neapgalvotų eksperimentų, pakeitė naujas, dar baisesnis ir dar ilgesnis karas, jį sekė kitas, ne toks atviras, tačiau ne mažiau nuožmus ir skausmingas.
  Viena ranka prilaikydamas praskleistą užuolaidą prie lango niūriai susimąstęs stovėjo žmogus. Nykiu žvilgsniu jis bandė aprėpti dar pilkesnius nei jo mintys laukus, besidriekiančius tolyn už paskutiniųjų apšiurusių pastatų peizažo.
  - Draugas Linauskai, - netikėtai į kabinetą įsiveržė uždusęs, nebe jaunas, tačiau dar gana jaunatviškos išvaizdos vyras. Jis dėvėjo paprastus, nekokios būklės civilius rūbus, tačiau pagal jo pagarbų ir netgi atsargų elgesį buvo galima spėti, kad jis buvo pavaldinys, ar tiesiog rangu žemesnis tarnautojas. Matyt, pats staiga išsigandęs savo įžūlaus įsiveržimo, jis sustojo tarpduryje nedrįsdamas žengti tolyn, - draugas Linauskai, - tebedusdamas, kiek aprimusiu balsu pakartojo jis.
  - Kas yra? – nepatenkintas, tačiau sudomintas įgriuvusiojo išraiškos, šiurkščiu, valdomu balsu paklausė šis.
  - Draugas Linauskai, mes sučiupome banditą**.
  Žmogus prie lango metė klausiamąjį žvilgsnį, reikalaujantį tęsti pranešimą.
  - Gavome žinių, kad banditų būrys rinksis vienoje sodyboje kaime. Mūsų žmonės surengė pasalą ir, - su išoriniu santūrumu, tačiau jaučiamai didžiuodamasis rezultatu, kuriame neabejotinai buvo ir ženklus jo paties nuopelnas, jis šyptelėjo, - vieną sučiupome.
  Tačiau žmogus prie lango neskubėjo žavėtis. Jis lėtai nutęsė:
  - Vieną? O kiek jų buvo?
  - Keturi, draugas Linauskai.
  Žmogus prie lango metė paniekinamą žvilgsnį taip, kad atėjusysis suvirpėjo. Jo laikysena pasikeitė ir buvusios triumfo nuotaikos neliko.
  - O kiti trys? Jūs juos likvidavote?
  Šis neramiai pasimuistė:
  - Ne, draugas Linauskai, jie... pabėgo...
  Draugas Linauskas, kaip su pagarba jį vadino įsiveržėlis, nepatenkintas vėl nusisuko į langą. Kiek tai gali tęstis! Nors imk ir pats eik į miškus banditų gaudyti. Jau, regis, jų visai nedaug beliko, ir jų kovos metodai puikiai žinomi, tačiau pabaigti su jais kaip neišeina, taip neišeina! Beveik kiekviena operacija nueina per niek ir norimų rezultatų neduoda.
  - Ar jau identifikavote tą kurį sučiupot? – galiausiai paklausė.
  - Kol kas žinom tik tai, kad jo slapyvardis Rugys.
  - O Gandras? Ar susirėmime dalyvavo Gandras?
  - Taip, draugas Linauskai, sodybos šeimininko liudijimu, buvo ir Gandras.
  Tebežvelgdamas pro langą žmogus piktai nusikeikė ir sugniaužė kumščius:
  - Šito nesučiumpame jau dveji metai!..
  Po minutės aršios tylos, kažką greitomis permąstęs, jis atsuko šiurpulingai ryžtingą veidą, nukabino nuo pakabos apsiaustą ir, praeidamas pro pašnekovą, tarstelėjo:
  - Ką gi, pabendrausim su Rugiu. Gal „įtikinsim“ pasidalinti informacija apie Gandro slėptuvę.
  Jiems pranykstant koridoriaus gilumoje dar buvo galima išgirsti kaip žmogus su apsiaustu pasiteiravo apie sodybos gyventojus ir sausą įsiveržėlio raportą pasibaigusį žodžiais „visa banditams padėjusi šeima suimta“.
  Miestelis buvo mažas ir nieko nereiškė išsukti į vieną iš keturių šalutinių gatvelių ir valandėlei aplankyti motiną. Žmogus su apsiaustu arba draugas Linauskas, kaip į jį kreipdavosi bendradarbiai, buvo įpratęs bent kartą per savaitę tokį išsukimą padaryti, kad pradžiugintų vienišą motiną, įsitikintų kad jai viskas gerai ir nieko netrūksta. Jos namuose jis negyveno jau keleri metai, nuo to laiko kai baigėsi karas ir jis, didelei kaimynų nuostabai, o gal ir siaubui, tapo aukštu miestelio pareigūnu, naujosios valdžios patikėtiniu, atsakingu už drausmę, ramybę ir, svarbiausia, taiką visoje apylinkėje, kurios, kaip ir daugelyje kaimiškų Lietuvos vietovių, iki šiol įtvirtinti taip ir nepavyko.
  Rudens darganos, eilinė nesėkminga karinė (tiesa, centrinė valdžia primygtinai neleido naudoti šio žodžio) operacija kaime ir bevaisiai sučiuptojo partizano „įtikinėjimai“ išduoti draugus, rėmėjus bei pagalbininkus, po kurių teks imtis „ypatingų“ priemonių, gerokai gadino nuotaiką ir į motinos namus jis įžengė rūškanas.
  - Labas, mama, - tepratarė, iš visų jėgų bandydamas nusimeti sunkių minčių naštą.
  - Sūneli! – kaip visada džiaugsmingai sutiko jį motina, tuoj pat puldama ruošti vakarienę ir čiauškėdama apie paprastus buitinius dalykus, kuriais tikėjosi bent kiek prasklaidyti sūnaus veidą apnikusius rūkus.
  Tačiau po vakarienės, matydama, kad jo nuotaika nė kiek nepasitaisė, jam jau besiruošiant išeiti, ji liūdnai atsiduso ir, kaip tik motinos moka, giliai žvelgdama į akis paklausė:
  - Sūneli, kas vyksta?
  Ir ji turėjo minty ne sūnaus niūrias mintis, kurių priežastį puikiai žinojo.
  Bet kam kitam to paklausius, jis būtų paprasčiausiai nusisukęs ir nuėjęs. Bet tai buvo motina, todėl, vengdamas atsakyti, jis tik gūžtelėjo pečiais ir abejingai perklausė:
  - O kas vyksta?
  Motina žvelgė į jį dar įdėmesnėmis, drėgnomis akimis, kuriose siautė jau ne vienerius metus bręstantis skausmas. Ji abiem rankom švelniai suėmė sūnų:
  - Tu žinai, - ji padarė pauzę, o kai jis, neatlaikęs jos žvilgsnio nusuko akis, tęsė, - tai kas vyksta yra baisu! Negalima šitaip. Žmonės persmelkti baimės. Niekas nėra tikras dėl rytojaus. Nežino ar jo sulauks. Ar rytoj dar bus čia. Net savo tarpe žmonės bijo skaičiuoti kiek kaimynų jau dingo be žinios, kiek namų ištuštėjo. Nedrąsu net pagalvoti kas jiems nutiko... O tas žuvusiųjų išmėtymas***... – nuo neseniai matyto šiurpaus vaizdo, kuris staiga vėl iškilo prieš akis, ji užsidengė veidą. Kol apsiramino tiek, kad galėtų vėl kalbėti, praėjo šiek tiek laiko, - tas žuvusiųjų išmėtymas aikštėje, juk tai nežmoniška! Net su didžiausiu priešu taip nesielgiama. O juk tie jaunuoliai – to paties mūsų krašto vaikai, kurie tik gynė laisvę, - paskutinįjį žodį ji ištarė dar tyliau, su atsargia baime.
  Sūnus, kuris klausėsi šių žodžių nudelbęs žvilgsnį į grindis, sausai šyptelėjo:
  - Laisvę... – ir, toliau stebeilydamas į grindis, matyt, ketino pratylėti, tiesiog leisdamas motinai išsikalbėti, tačiau jausdamas, kad ši laukia kažko daugiau, abejingai pridėjo, - nėra tokio dalyko kaip laisvė. Visuomet kažkas turi daugiau, kažkas mažiau laisvės. Vienu metu vieni, kitu kiti.
  - Bet juk tu gali visa tai sustabdyti, neleisti, kad tai tęstųsi...
  - Ne negaliu. Aš tik vykdau sprendimus, - jau ryžtingiau, tarsi saugodamas skaudančią žaizdą, atkirto sūnus, - aš tik žmogus, kuris nori gyventi, kuris gina savo teisę gyventi.
  - Teisę gyventi, - liūdnai, tylutėliai tarsi sau pakartojo motina.
  Jis kelis kartus konvulsyviai dirstelėjo į ją, kaip šapelis staiga parblokštas siautulingų minčių ir jausmų verpetų.
  - Taip. Ir dabar atėjo mano eilė, kurios aš niekada nebūčiau sulaukęs, jei viskas būtų pasilikę kaip seniau. Pagalvok, mama, kas mes buvom iki visa tai prasidėjo? Ogi niekas. Niekas be jokių šansų pakilti, gyventi kaip dera žmonėms. Prisimink tuos laikus, savo sunkų darbą vien dėl duonos kąsnio, pralietas ašaras ir neteisybes, kurias patyrei. Ar tu viso to buvai verta? Ar tu ne mažiau norėjai laisvės už tuos, kurie tik apsukriai ta laisve naudojosi? Kodėl dabar, kai viskas apsivertė, jie ir už jų, kaip tu vadini – laisvę – kovojantys, turėtų sulaukti tavo gailesčio? – jis akimirkai nutilo, bet tikriausiai tik tam, kad iš naujo įkvėptų oro, kurio paskutinį gurkšnį išdegino karštas žodžių srautas, - tu klausi kas vyksta? Vyksta tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti – atlygio metas. Kiekvienas gauna tai ko nusipelnė. Ir dabar jau niekas negali to sustabdyti, tai – natūralus virsmas. Jie privalo sumokėti už tai ką sukūrė, o mes – ištaisyti jų klaidas... – jis dar kartą giliai įkvėpė, galbūt ir gailėdamasis, kad per daug pasakė, - nekalbėkime daugiau apie tai.
  Matydama pykčiu žaibuojančias, nepermaldaujamas sūnaus akis, ir nenorėdama dar labiau aitrinti įsiliepsnojusio jo pykčio, motina tyliai nuleido akis.
  - Gerai, Povilai...

** Banditais, siekdama sumenkinti po Antrojo pasaulinio karo kilusį ginkluotą lietuvių pasipriešinimą okupantams, sovietų propaganda vadino Lietuvos Laisvės kovotojus-partizanus.

*** Žuvusiųjų išmėtymas – turima minty sovietinių okupantų vykstant partizaniniam karui taikyta žiauri priemonė, kurios metu miestelio aikštėje būdavo specialiai išmėtomi žuvusių Laisvės kovotojų-partizanų kūnai. Kūnai dažnai būdavo išrengiami ir kitaip išniekinami. Šios priemonės tikslas buvo identifikuoti žuvusiuosius, kurių artimieji, matydami šeimos narių kūnus, palūždavo ir šitaip išsiduodavo.