Jausmas

Stiprybė ir jaunystė barsto viską,
Kaip žiedlapius pražydęs vyšnių sodas,
Nes mirgantis pasaulis dega, tviska
Ir savo ilčių smingančių nerodo.

Tik pamažu susikaupia į krūvą
Prabėgusių dienų tiršta pašvaistė –
Ir tas, kur kėlės kelyje nugriuvęs,
Ir tas, ko liūdnos ašaros nelaistė.

Kai ramumos tekėjimas užanka,
Iš jo kerojas kitos naujos sielos,
Ir praeities užutėkiai nublankę,
Atgyja vėl žydėjimo prižėlę.

Sunku, graudu juk netektį pajusti,
Kai susilpnėja ir dvasia ir rankos –
Ir suvyniota praradimų juosta,
Širdies plotmėj visi nebišsitenka.

Ir tie keisti, neištirti jutimai
Vis teka tau per širdį ir per protą –
Jie nieko nebeduoda, vien tik ima
Ir nešasi į praeitį miglotą.

Ir jau kas rytą pajunti ateinant
Ne giedrią viltį – nežinią be vardo –
Lyg byrantis į prarają smiltainis,
Kurį diena be gailesčio vis ardo.