pirma iš rašto. tada iš garso
atskiriu žodžius ir balsą.
iš žodžių - prasmę, o iš balso - jausmą
susilipdau, ir traukia
gilyn, kur siaučia mintys,
kurias dabar dėliojam atskirai.
prie garso garsas ir prie žodžio žodis,
viens į kitą, ir akys kalba,
ir išrenku, manydama, kad visa
surinkau. ir dar labiau suauga
natos, raidės, ir nurausta
sakiniai. ir kai susidedu į vieną
žodžius, garsus ir akių kalbą,
blaškaus, mėgindama užuosti
ir tik užuodus nurimstu - (at) pažinau.
raštas šiame tekste kaip koks svetimkūnis - pirmiausia skaitant dvi pirmas eilutes atrodo, kad iš rašto atpažįsti balsą. o ir toliau kalbama viena apie žodžius, garsus, vaizdą - tad ką čia veikia raštas ir raidės?
šiaip jau tekstui trūksta konkretumo ir grynumo. dabar gi užpainiota viskas, ir viskas ganėtinai be svorio.
Nenuginčysi įdėjos - pagal kvapą "maniškis" , taip jau yra gyvūnijos pasaulyje - visa kita tik fonas :)). Gal ir grubokai nuskambėjo, bet tokia išvada automatiškai prašosi , nepaisant kūrinuko sentimentalumo ir vos vos filosofinio nuokrypio ....