Atgaila

Savo spąstuos prakeiktuos,
Upėj skęsdamas Jus keikiu.
Juk nerasdami drąsos,
Jūs apkartinot sau kelią.
Tą nelemtą, Dievo skirtą dalią.
Kuri atėmė iš mūsų,
Ką tiek amžių mes branginom.
Kiek minčių, tarsi sėklų subrandintų.
Jas pasėti tik beliko,
Bet, deja... Pelenai pilki teliko.
Galvos tuščios, nieko naujo.
Tik kenkėjas paragavęs mūsų melsvo kraujo.
Pasislėpęs tarp minčių,
Turi Jis blogų planų.
Nes akimirkos greičiu,
Toj pilkoj, gelmėj gilioj.
Begalybės atrastoj.
Jūs esybė lai užgęsta,
Net viltis jau tyliai mąžta.
Juk tai Jūs JO dalimi ketinot būti.
Nes tik Jūs, kvaili žmogeliai,
Už Jo dovanas galėjot žūti!
Paskandinęs kraujo upėj,
Kirs nematomu žodžiu.
Nes tik Jis, Šėtonas, gali būt vardu.