Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







    - Povilai, Povilai, - šaižiai klykė moters balsas.
    Siautulingos liepsnos godžiai rijo sukrypusio šimtamečio medinuko sienas, nesuvokiamu greičiu sparčiai kildamos aukštyn, prarydamos langus, dienos metui pravertas langines ir jau tiesdamos savo aštrius, kruvinai auksinius nagus link atsilaupiusio stogo pakraščių. Siaubo iškreiptu neatpažįstamu veidu moteris isteriškai klykė blaškydamasi aplink namą ir niekaip nepajėgdama pro liepsnose paskendusias duris prasibrauti į vidų ar surasti liepsnų mažiau apimto, staiga kokiu nors stebuklingu būdu atsivėrusio plyšio sienoje. Keli kaimynai, atsiliepę į moters šauksmą, iš šulinių tempė pilnus kibirus vandens, lygiai taip pat beviltiškai stengdamiesi bent kiek sutramdyti įsisiautėjusią liepsną.
    Chaotiškai iš krašto gilumos besitraukiant bolševikams ir jiems pavymui plūstant lietuvių savanorių kariniams daliniams, kurių egzistavimo realybę dar ne visi naujos valstybės gyventojai buvo spėję galutinai įsisamoninti, iš kaži kur atskriejusi pasiklydusi kibirkštis, o gal sprogmens skeveldra padegė namą, kurio viduje miegojo penkiametis berniukas. Vienintelė sodybos šeimininkė, netekusi vyro dar pačioje Didžiojo karo* pradžioje, triūsė kieme, kai traškantis liepsnų garsas privertė ją atsisukti...
    Kai galiausiai nevilties paralyžiuotos moters kojos suklupo, o galva bejėgiškai nulinko tiek kiek leido veidą nuo gausių ašarų uždengusios rankos, kieme netikėtai pasirodė apylinkėje gerai žinomas žmogus – vietos bažnyčios klebonas. Plačiais žingsniais jis prišoko prie degančio namo ir, prisidengęs galvą plačia rankove, nė akimirkai nestabtelėjęs ir nesudvejojęs, šoko pro degančias duris, ir jo kunigiškas apdaras pradingo liepsnose kaip sunkus akmuo paleistas į gilius ežero vandenis. Po minutės, o gal kiek daugiau, liepsnų skaistume tamsus klebono rūbas sušmėžavo vėl ir, suplevėsavęs nuo vėjo, o gal veikiau nuo įsikibusio ugnies srauto, tuo pačiu plačiu tvirtu šuoliu nusileido ant tvirtos saugios žemės. Gaivališkos ugnies fone plieskė karščio sudarkytas jo veidas, kurio jau nebebuvo užsidengęs, nes abejomis rankomis, pridengtą tamsiom apdaro klostėm, jis tvirtai laikė gležną, bejėgiškai nusvirusį kūnelį, tarsi sielą išplėštą iš pragaro nasrų. Kur kas silpnesniu žingsniu jis priartėjo prie žado netekusios motinos ir, praskleidęs apdarą, ištiesė jai vaikelį, vienintelį žmogų šiame margaspalviame, tokiame negailestingame pasaulyje. Karštligiškai sugriebusi ištiestą kūnelį, kelias akimirkas jį maigė kol įsitikino, jog dūmų ir baimės sukrėsta širdelė plaka. Tuo tarpu klebonas, su saldžiu palengvėjimu žvelgdamas į šį reginį, iš lėto susverdėjo ir krito ant žemės.

    Nedidelis tamsus kambarėlis, iš kurio niekada nesitraukiančius šešėlius didino atslenkančio vakaro prietema, šitaip vis labiau silpnindama pro mažytį, medžių tankumos uždengtą langelį prasibraunančios šviesos kiekį. Iš kambario, vienoje rankoje laikydamas skrybėlę, kitoje išsipūtusį, gerokai sudėvėtą portfelį, niūriai išėjo gydytojas. Viduje liko kelios pamaldžios moterėles, kurios jau ne vieną valandą rūpestingai lankstėsi prie ligonio lovos, kartkartėmis savo virpančiomis lūpomis nepamiršdamos sušnabždėti mintinai žinomų maldos žodžių.
    Tarp moterėlių, netoli lovos stovėjo ir laimingoji motina. Glėbyje suspaudusi ji laikė jau visai atsigavusį ir smalsiomis akutėmis aplinkui šaudantį savo vaikelį. Ir štai klebonas, po sunkių valandų staiga vėl atgavęs sąmonę, pusiau pravertomis akimis, nekrusteldamas degančios galvos, pajudino pirštus, po to kilstelėjo nusilpusią ranką, skausmingai ištiesdamas ją į moters pusę. Ši, tebelaikydama glėbyje vaiką, kurio, vos neprarasto, tikriausiai dar ilgai neketino paleisti, sukniubo prie klebono lovos ir su nebylia padėka, kurios nepajėgė išreikšti žodžiai, ašarų vėl prisipildžiusiomis akimis puolė bučiuoti sujudėjusios rankos. Kaip, po išklausytos menkų nusižengimų persunktos išpažinties, visąlaik mėgo daryti klebonas – tėviško atlaidumo kupinu nuoširdžiu rankos mostelėjimu laimindamas eilinį kartą išrištą parapijietį – taip užpuolusį dėkingumo pliūpsį pabandė palydėti ir šįkart, tačiau, skausmo supančiotam kūnui tai sunkiai sekėsi. Bet jis sutelkė jėgas, išvadavo ranką ir virpėdamas pratiesė ją į berniuką. Nejudriais pirštais paglostė jo plaukus, palietė veidą.
    - Privalai tapti didžiu žmogumi, - sudžeržgė jo lūpos, - duoti Lietuvai ir jos žmonėms naudos. Kad mes tavimi didžiuotumės...
    Tik tiek tepajėgė pasakyti, nors sunkių vokų užspaustose akyse degė gausybė minčių. Jis atitraukė ranką, kuri šį kartą kiek stipriau suvirpėjo ore, matyt, dėl dar kartą atliekamo laiminimo gesto. Tuomet lėtai, tarsi nenoromis nusileido atgal į patalą ir sustingo.

    Kuklios, tačiau iškilmingumo bei didžios pagarbos prisodrintos klebono laidotuvės vyko dar visai neseniai, vos prieš gerą dešimtmetį, netrukus po to kai atslūgo carinės imperijos prieš katalikų Bažnyčią dešimtmečiais vykdytų persekiojimų banga ir katalikams vėl buvo leista statydintis bažnyčias, iškilusios naujos šio miestelio bažnyčios, Dievo globos dėka per karą nė trupučio nenukentėjusios, šventoriuje, kuriame dabar buvo rengiamasi supilti pirmąjį šios bažnyčios tarno kapą. Į laidotuves susirinko gausybė žmonių, tikriausiai visi miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Ir nenuostabu, nes velionis buvo gerai žinomas ir vietos gyventojų ypatingai gerbiamas žmogus.
    - Mūsų tėvynė vis tvirčiau žengia į naują savo gyvenimo etapą – į nepriklausomą gyvenimą, - prie kapo duobės kalbėjo kažkas iš parapijiečių, - Lietuva pagaliau turi tai, kam visą savo gyvenimą paaukojo, ko atkakliai siekė ir karštai troško mūsų visų mylimas Tėvas, - pastarąjį žodį jis ištarė su pabrėžta pagarba ir, nulenkęs galvą, padarė kelių sekundžių pauzę, - todėl šiandien, susirinkę tokią mums visiems liūdną dieną, save guosdami galime pasidžiaugti tuo, kad mūsų mylimo Tėvo gyvenimo kelias ne tik buvo kupinas prasmės, kuriuo jis pasėjo amžiną dėkingumą mūsų širdyse, bet ir pergalingas, nes išsipildė jo asmeninis tikslas bei svajonė. Lietuva nuo šiol nepriklausoma valstybė. Jo mirtis, mums, Dievo sprendimų nesuprantantiems žmonėms, gali atrodyti per ankstyva, nes Tėvas buvo kupinas jėgų ir būtų galėjęs dar daug duoti atgimusiai tėvynei, kaip davė jai sunkiais priespaudos laikais, rengdamas lietuviškas pamaldas, platindamas lietuviškas knygas... Galiausiai, tekančios nepriklausomybės aušroje jis nepabijojo susigrumti su pačia mirtimi, pasiaukojančiai išplėšti iš jos nagų jauną gyvybę, tarsi paskelbdamas, kad jo gyvenimo tikslas pasiektas ir mylimos tėvynės likimą nuo šiol jis perduoda į jaunosios, laisvėje augsiančios kartos rankas.
    Nebuvo pamirštos ir klebono asmeninės savybės bei jo, kaip Dievo tarno pasišventimas. Ne vienas kalbėjusysis prisiminė velionio nuoširdumą, globėjiškumą, nuoširdų rūpestį bažnyčios ir parapijiečių reikalais, gebėjimą šiltai ir atvirai pasikalbėti, užjausti, paguosti ir pagal galimybes net paremti.
    O glėbyje suspaudusi sūnų, draskoma prieštaringų jausmų, paskendusi tankioje minioje, visai netoli kapo duobės stovėjo ir laimingoji motina.

(pirmos dalies pabaiga)


* Didysis karas – taip iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas Pirmasis pasaulinis karas, iki tol didžiausias istorijoje.

2010-07-02 14:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-02 23:35
Laukinė Obelis
Ne ten įkėliau savo kritiką - ruošiausi dėti po antrąja dalimi. Todėl noriu pabrėžti, kad tai yra mano nuomonė apie abi dalis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-02 23:32
Laukinė Obelis
Skaitydama šį kūrinį, panorau parašyti recenziją-esė-interpretaciją. Daugybę kartų apie tai galvojau ir ruošiausi, bet prabėgo keturi mėnesiai, prasidėjo nauji metai, o rašinio vis nėra. Atleisk, Arūnai. Šiandien padedu tašką ir sakau sau: surašyk tai, ką turi, kad mintys visiškai neišsibarstytų.
Taigi...
Čia, po antraja dalimi surašau mintis apie visą kūrinį.
Visų pirma, noriu pasakyti, kad kūrinys sukėlė man stiprių jausmų. Tiesa, tai susiję ir su tam tikrom aplinkybėm, prie kurių pabaigoje sugrįšiu. Galbūt esu nepataisoma ilgų kūrinių gerbėja, nes kaskart, perskaičius čia gerą kūrinį, norisi siūlyti jį pildyti ir auginti. Ir manau, kad šiuo atveju tai labai aktualu, nes autorius tikrai turi, ką šia tema pasakyti ir gali nesibaiminti rašyti. Tuo labiau, kad nuostabi kūrinio pradžia įtikina, jog Arūnas meninių rašymo gabumų nestinga. Perskaičiusi antrąjį sakinį (labiau čia gal tiktų pasakyti: pusę antrosios pastraipos), pilnai supratau, ką Arūnas turi mintyse, sakydamas, kad lietuvių k. tokia turtinga, jog trumpais sakiniais rašyti netinka. Dažnai jaučiu, kad net ir gerų kūrinių pradžia man būna didelis darbas, bet šiuo atveju buvo priešingai – nuo pat pirmos pastraipos skaitymas buvo grynas džiaugsmas.
Ypač klebono žodžiai man buvo svarbūs – norėdama sužinoti, ką jie „pagimdė“, buvau pasiryžusi skaityti iki pabaigos, net ir perėjus prie tokių vietų, kur dvasios ir kibirkšties šiek tiek pritrūko. Tad šis kabliukas buvo labai vykęs, bent jau mano galva vertinant.
Tekste pateikiama nemažai istorinės informacijos ir tai, kaip jau sakiau, paliudija autoriaus kompetenciją, laimė, žinojau, kad rašo istorikas, kitaip būčiau sukusi galvą. Tos informacijos galėtų būti ir daugiau, norėtųsi daugiau pasakojimui aktualių faktų, istorinių įvykių anlizės – tinkamai pateikta tokia medžiaga dar labiau sustiprintų kūrinį. Tačiau siūlyčiau rimčiau pasvarstyti ir bandyti pajausti, kaip geriausia šią informaciją pateikti. Pavyzdžiui, tai, kas sudėta į laidotuvių kalbą, man visai netinka – kalba tampa neįtikinama, joje neatsklaista nuotaika, per mažai jausmų bei retorikos ir per daug sausos informacijos, skirtos skaitytojui, o ne susirinkusiems. Tai menkina kūrinį, reiktų ieškoti tinkamesnių būdų šią informaciją perteikti. Kita vertus, yra ir tokių vietų, kur tai galima buvo atlikti priešingai – perkelti svarbią informaciją į veikėjų lūpas. Norėtųsi, kad su tuo neabejotinu žinių bagažu autorius daugiau pažaistų, suteiktų įvykiams galimybę formuotis skaitytojui stebint, paabejotų net pagrįstais faktais – per veikėjų vidinį pasaulį, per jų gyvenimo vingius, o taip pat ir įtikintų, kad įvykiai keitė ir formavo personažus.

Turiu pasakyti, jog buvau nustebusi, kad sūnus ir buvo tas berniukas Povilas. Galbūt būtent todėl, kad visiškai nenupiešta jo raida? Šis personažas ir šiaip pasirodė truputėlį neįtikinantis – kaip toks vyras jis per daug žino, supranta ir nujaučia mamos jausmus, galbūt neturėtų taip būti, o ir kitos jo reakcijos man pasirodė keistos, neįtikinančios. Charakteris atrodo neišdirbtas, o tai negerai, kai kalba eina apie pagr. veikėją.

Na, ir pabaigai, noriu paminėti tokį sutapimą, kuris gal ne tiek pasako apie patį kūrinį, bet apie aplinkybes, kurios kartais gali būti be galo svarbios. „Lėmėją“ skaičiau sėdėdama lėktuve. Artėdama link pabaigos, skubinausi, norėdama pabaigti, kol nenusileidome. Priėjusi prie žuvusiųjų išmėtymo paminėjimo, netyčia kilstelėjau akis ir per langelį išvydau seniai nematytus Vilniaus dangoraižius, Neries vingį, tiltus, aikštę... Vieną iš tų, kur buvo išmėtomi Laisvės kovotojų kūnai. Šalia mūsų lėktuve beprotiškai klykė vaikelis, kuriam skaudėjo ausis. Paguldžiau „Lėmėją“ ant kelių, suspaudžiau savo dukrytės ranką ir pravirkau. Žinau, kad verkiu skaitydama gerus kūrinius.

Kūrinio kalba: įtaigi, turtinga, tik vietomis į akis krito bereikalingi pasikartojimai, keliose pastraipose netgi kilo mintis, kad kūrinys verstas, nes vartojamos daiktavardinės konstrukcijos, kur lietuvių kalbai būdingas veiksmažodžių vartojimas, todėl kalba tampa dirbtina, bet tik kai kur, keliose vietose per daug būdvardžių, kurie labai užgriozdina sakinius, siūlyčiau juos keisti dalyvių ir šalutinių sakinių konstrukcijom.

Labai turtingai, vaizdingai apibūdinta veikėjų kalba: šaižiai, sudžeržgė, sausai šyptelėjo etc.

Isteriškai, chaotiškai – šie tarptautiniai žodeliai, ten, kur jie pavartoti, man kažkodėl pasirodė keistini į lietuviškus.

Išvada: įdomi siužeto linija, įtaigus žinių bagažas, iki tobulumo trūksta sėkmingesnio šių dviejų dalių supinimo ir gilesnių charakterių. Ir pašlifuoti kalbą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-08 11:10
Varinė Lapė
Stiprios emocijos pradžioje, kilni dvasia net pasijuto. Vertinu aukščiausiu balu, nors teksto pabaiga tikrai nublanksta prieš pradžią.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-03 16:58
Dvasių Vedlė
Kuklios, tačiau iškilmingumo bei didžios pagarbos prisodrintos klebono laidotuvės vyko dar visai neseniai, vos prieš gerą dešimtmetį, netrukus po to kai atslūgo carinės imperijos prieš katalikų Bažnyčią dešimtmečiais vykdytų persekiojimų banga ir katalikams vėl buvo leista statydintis bažnyčias, iškilusios naujos šio miestelio bažnyčios, Dievo globos dėka per karą nė trupučio nenukentėjusios, šventoriuje, kuriame dabar buvo rengiamasi supilti pirmąjį šios bažnyčios tarno kapą.
Ir čia skaitosi vienas skainys? Galima ir kvapą prarasti, jei pabandysi perskaityt vienu ypu. Kapoti sakiniai - blogai, bet vat tokie griozdai - dar blogiau. Reikia saiko turėt :)

Patiko pirmas gabaliukas, kiti du šiek tiek nuobodesni, bet bendras vaizdas neblogas. Intriguoja pavadinimas, tikiuosi, kad nenuvils.

Šiek tiek atrodo nelogiška, kad po tokio gaisro vaikas, kuris visą tą laiką buvo viduje, liko gyvas ir net sveikas sveikutėlis, o štai klebonas, tik kelioms minutėms ten įbėgęs, pasimirė. Na, bet vaikai labai guvūs, tai gali būt, per daug nesiginčysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-02 23:51
Dvasių Vedlė
Atsiųskit tekstą man į malamutas@gmail.com įkelsiu vietoj dabartinio sakinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-02 23:32
Aruunas
Viso teksto kažkaip nepavyko įkelti. Atsiprašau už techninius nesklandumus. Bandysiu pasitaisyti rytoj, o kol kas suprantu, kad atrodo juokingai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-02 20:35
Dvasių Vedlė
Čia visas kūrinys?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-02 16:43
Drakoniukė
;) kas tiesa tai nepaneigsi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą