- Povilai, Povilai, - šaižiai klykė moters balsas.
Siautulingos liepsnos godžiai rijo sukrypusio šimtamečio medinuko sienas, nesuvokiamu greičiu sparčiai kildamos aukštyn, prarydamos langus, dienos metui pravertas langines ir jau tiesdamos savo aštrius, kruvinai auksinius nagus link atsilaupiusio stogo pakraščių. Siaubo iškreiptu neatpažįstamu veidu moteris isteriškai klykė blaškydamasi aplink namą ir niekaip nepajėgdama pro liepsnose paskendusias duris prasibrauti į vidų ar surasti liepsnų mažiau apimto, staiga kokiu nors stebuklingu būdu atsivėrusio plyšio sienoje. Keli kaimynai, atsiliepę į moters šauksmą, iš šulinių tempė pilnus kibirus vandens, lygiai taip pat beviltiškai stengdamiesi bent kiek sutramdyti įsisiautėjusią liepsną.
Chaotiškai iš krašto gilumos besitraukiant bolševikams ir jiems pavymui plūstant lietuvių savanorių kariniams daliniams, kurių egzistavimo realybę dar ne visi naujos valstybės gyventojai buvo spėję galutinai įsisamoninti, iš kaži kur atskriejusi pasiklydusi kibirkštis, o gal sprogmens skeveldra padegė namą, kurio viduje miegojo penkiametis berniukas. Vienintelė sodybos šeimininkė, netekusi vyro dar pačioje Didžiojo karo* pradžioje, triūsė kieme, kai traškantis liepsnų garsas privertė ją atsisukti...
Kai galiausiai nevilties paralyžiuotos moters kojos suklupo, o galva bejėgiškai nulinko tiek kiek leido veidą nuo gausių ašarų uždengusios rankos, kieme netikėtai pasirodė apylinkėje gerai žinomas žmogus – vietos bažnyčios klebonas. Plačiais žingsniais jis prišoko prie degančio namo ir, prisidengęs galvą plačia rankove, nė akimirkai nestabtelėjęs ir nesudvejojęs, šoko pro degančias duris, ir jo kunigiškas apdaras pradingo liepsnose kaip sunkus akmuo paleistas į gilius ežero vandenis. Po minutės, o gal kiek daugiau, liepsnų skaistume tamsus klebono rūbas sušmėžavo vėl ir, suplevėsavęs nuo vėjo, o gal veikiau nuo įsikibusio ugnies srauto, tuo pačiu plačiu tvirtu šuoliu nusileido ant tvirtos saugios žemės. Gaivališkos ugnies fone plieskė karščio sudarkytas jo veidas, kurio jau nebebuvo užsidengęs, nes abejomis rankomis, pridengtą tamsiom apdaro klostėm, jis tvirtai laikė gležną, bejėgiškai nusvirusį kūnelį, tarsi sielą išplėštą iš pragaro nasrų. Kur kas silpnesniu žingsniu jis priartėjo prie žado netekusios motinos ir, praskleidęs apdarą, ištiesė jai vaikelį, vienintelį žmogų šiame margaspalviame, tokiame negailestingame pasaulyje. Karštligiškai sugriebusi ištiestą kūnelį, kelias akimirkas jį maigė kol įsitikino, jog dūmų ir baimės sukrėsta širdelė plaka. Tuo tarpu klebonas, su saldžiu palengvėjimu žvelgdamas į šį reginį, iš lėto susverdėjo ir krito ant žemės.
Nedidelis tamsus kambarėlis, iš kurio niekada nesitraukiančius šešėlius didino atslenkančio vakaro prietema, šitaip vis labiau silpnindama pro mažytį, medžių tankumos uždengtą langelį prasibraunančios šviesos kiekį. Iš kambario, vienoje rankoje laikydamas skrybėlę, kitoje išsipūtusį, gerokai sudėvėtą portfelį, niūriai išėjo gydytojas. Viduje liko kelios pamaldžios moterėles, kurios jau ne vieną valandą rūpestingai lankstėsi prie ligonio lovos, kartkartėmis savo virpančiomis lūpomis nepamiršdamos sušnabždėti mintinai žinomų maldos žodžių.
Tarp moterėlių, netoli lovos stovėjo ir laimingoji motina. Glėbyje suspaudusi ji laikė jau visai atsigavusį ir smalsiomis akutėmis aplinkui šaudantį savo vaikelį. Ir štai klebonas, po sunkių valandų staiga vėl atgavęs sąmonę, pusiau pravertomis akimis, nekrusteldamas degančios galvos, pajudino pirštus, po to kilstelėjo nusilpusią ranką, skausmingai ištiesdamas ją į moters pusę. Ši, tebelaikydama glėbyje vaiką, kurio, vos neprarasto, tikriausiai dar ilgai neketino paleisti, sukniubo prie klebono lovos ir su nebylia padėka, kurios nepajėgė išreikšti žodžiai, ašarų vėl prisipildžiusiomis akimis puolė bučiuoti sujudėjusios rankos. Kaip, po išklausytos menkų nusižengimų persunktos išpažinties, visąlaik mėgo daryti klebonas – tėviško atlaidumo kupinu nuoširdžiu rankos mostelėjimu laimindamas eilinį kartą išrištą parapijietį – taip užpuolusį dėkingumo pliūpsį pabandė palydėti ir šįkart, tačiau, skausmo supančiotam kūnui tai sunkiai sekėsi. Bet jis sutelkė jėgas, išvadavo ranką ir virpėdamas pratiesė ją į berniuką. Nejudriais pirštais paglostė jo plaukus, palietė veidą.
- Privalai tapti didžiu žmogumi, - sudžeržgė jo lūpos, - duoti Lietuvai ir jos žmonėms naudos. Kad mes tavimi didžiuotumės...
Tik tiek tepajėgė pasakyti, nors sunkių vokų užspaustose akyse degė gausybė minčių. Jis atitraukė ranką, kuri šį kartą kiek stipriau suvirpėjo ore, matyt, dėl dar kartą atliekamo laiminimo gesto. Tuomet lėtai, tarsi nenoromis nusileido atgal į patalą ir sustingo.
Kuklios, tačiau iškilmingumo bei didžios pagarbos prisodrintos klebono laidotuvės vyko dar visai neseniai, vos prieš gerą dešimtmetį, netrukus po to kai atslūgo carinės imperijos prieš katalikų Bažnyčią dešimtmečiais vykdytų persekiojimų banga ir katalikams vėl buvo leista statydintis bažnyčias, iškilusios naujos šio miestelio bažnyčios, Dievo globos dėka per karą nė trupučio nenukentėjusios, šventoriuje, kuriame dabar buvo rengiamasi supilti pirmąjį šios bažnyčios tarno kapą. Į laidotuves susirinko gausybė žmonių, tikriausiai visi miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Ir nenuostabu, nes velionis buvo gerai žinomas ir vietos gyventojų ypatingai gerbiamas žmogus.
- Mūsų tėvynė vis tvirčiau žengia į naują savo gyvenimo etapą – į nepriklausomą gyvenimą, - prie kapo duobės kalbėjo kažkas iš parapijiečių, - Lietuva pagaliau turi tai, kam visą savo gyvenimą paaukojo, ko atkakliai siekė ir karštai troško mūsų visų mylimas Tėvas, - pastarąjį žodį jis ištarė su pabrėžta pagarba ir, nulenkęs galvą, padarė kelių sekundžių pauzę, - todėl šiandien, susirinkę tokią mums visiems liūdną dieną, save guosdami galime pasidžiaugti tuo, kad mūsų mylimo Tėvo gyvenimo kelias ne tik buvo kupinas prasmės, kuriuo jis pasėjo amžiną dėkingumą mūsų širdyse, bet ir pergalingas, nes išsipildė jo asmeninis tikslas bei svajonė. Lietuva nuo šiol nepriklausoma valstybė. Jo mirtis, mums, Dievo sprendimų nesuprantantiems žmonėms, gali atrodyti per ankstyva, nes Tėvas buvo kupinas jėgų ir būtų galėjęs dar daug duoti atgimusiai tėvynei, kaip davė jai sunkiais priespaudos laikais, rengdamas lietuviškas pamaldas, platindamas lietuviškas knygas... Galiausiai, tekančios nepriklausomybės aušroje jis nepabijojo susigrumti su pačia mirtimi, pasiaukojančiai išplėšti iš jos nagų jauną gyvybę, tarsi paskelbdamas, kad jo gyvenimo tikslas pasiektas ir mylimos tėvynės likimą nuo šiol jis perduoda į jaunosios, laisvėje augsiančios kartos rankas.
Nebuvo pamirštos ir klebono asmeninės savybės bei jo, kaip Dievo tarno pasišventimas. Ne vienas kalbėjusysis prisiminė velionio nuoširdumą, globėjiškumą, nuoširdų rūpestį bažnyčios ir parapijiečių reikalais, gebėjimą šiltai ir atvirai pasikalbėti, užjausti, paguosti ir pagal galimybes net paremti.
O glėbyje suspaudusi sūnų, draskoma prieštaringų jausmų, paskendusi tankioje minioje, visai netoli kapo duobės stovėjo ir laimingoji motina.
(pirmos dalies pabaiga)
* Didysis karas – taip iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas Pirmasis pasaulinis karas, iki tol didžiausias istorijoje.