Beržo meilės istorija

Pamilo beržas saulę, bet kilti nenorėjo,
Juk žemė jam po kojom – dėl jos jis gyvas dar.
Žiūrėjo saulei į akis – ir džiuvo, ir varvėjo,
Tad širdies, pilnos sulos, pagailo visgi jam.

Nusprendė džiūt, negerti, kad saulė išbučiuotų
Ir šaknys nelaikytų, nestotų beržui kelio.
Tikėjos būt laimingas – glėby jis jos miegotų.
Jėgų jam nereikėjo – aukštyn jį vedė meilė.

Jo saulė negirdėjo, bet šildė jį kasdieną.
Skrajojo mintyse jis, kad jie drauge skrajoja.
Ir manė beržas naiviai, kad šildo tik jį vieną,
Dėl to apie nelaimę jis net nepagalvojo.

Subjuro oras staigiai ir saulė neberodės,
Parvirto beržas šonu ir keltis nebgalėjo.
Apkaltino jis debesis, kad jie jo meilę vogė,
O jis į saulės glėby nuskrist nebesuspėjo.

Prarado viltį beržas, iš vietos nejudėjo.
Ilgai nebekentėjo, pabalo ir pajuodo.
Ir niekas, netgi meilė prikelt jo negalėjo,
Bent spėjo dar apšviesti gyvenimą jo graudų.