Apsimetėliai

Šiandien per Lietuvos Ryto televiziją mačiau įdomią dokumentinę laidą apie Algirdą Brazauską, kuri vadinasi „Liokajus Lietuvos“. Deja, negaliu prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio, todėl ir negalėjau iki šiol tiksliai suprasti mūsų didžiai gerbiamo prezidento nuopelnų Lietuvai. Bet ką aš pamačiau, buvo kitaip, nei mums rodo įvairios televizijos laidos. Ne, čia buvo visiškai kitaip. Nebuvo nei jokio be saiko keliamo didingumo, įspūdingumo mūsų prezidento (gal kiek ir meluoju tai sakydamas, nes ko gero atsirastų žmonių, kurie rastų tą garbinimą), bet akivaizdžiai parodytas mūsų visuomenės dviveidiškumas. Filme buvo rodoma, kaip Algirdas Brazauskas „kairiųjų“ pažiūromis siekė „revoliucijos“, o mūsų brangūs Lietuvos žmonės jį, bei jo bendradarbius vadino „išdavikais“, „apsimetėliais“, „priešais“. Kaip pats Brazauskas pasakė „Aš tapau pajuokos objektu“. Visi puikiai žinome, kas vyko toliau. Dauguma žmonių vėliau suprato Algirdo padarytą naudą Lietuvai bei jos žmonėms ir laikui bėgant pamilo jį. Ir šiandien 2010 m. liepos 1 d. iškilmingai, pagarbiai laidojame jį bei verkiame jo. Ak, kokie mes apsimetėliai... Taip, visi klysta bei vėliau turi galimybę pasitaisyti, bet man kažkodėl nuojauta kužda, kad mes – visuomenė – esame neprotaujanti, tik savo užgaidas matanti bei bet kokiomis priemonėmis jų siekianti, didžiausia pasaulyje, o gal net ir visatoje dviveidžių gauja.
Galbūt atsiras žmonių, kurie sakys, jog aš neišmanau istorijos, jog ne taip supratau kas vyko anuomet ar kad neturiu teisės teisti. Taip, greičiausiai jūs esate teisūs, bet kiekvienas savęs paklauskite: ar mes tikrai visada darome tai, ką mąstome? Ar reiškiame jausmus, o ne apsimetinėjame?

--------------------------------------

Atsiprašau, jeigu tai ne esė, bei dar kartą atsiprašau už padarytas klaidas (nes tikiu, kad jų yra), bet dar tik neseniai atradau save literatūroje.