Rašyk
Eilės (78247)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10923)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žilberas turškėsi po dušu. Pro nesandariai uždarytų vonios kambario durų spragą veržėsi šilti vandens garai. Kilo, vėlėsi, rangėsi, sukosi kamuoliais; garai visur sklido ir skleidė malonią užuominą apie laukiančią ilgą, kupiną aistros ir intymių siurprizų naktį.

Diamantė lovą užtiesė balta, šiugždančia antklode, sukedeno pagalves. Džiovintais, bet ryškią spalvą išsaugojusiais rožių žiedlapiais apibarstė grindis ratu aplink lovą, taip ją- baltą-  kambario centre tarsi įrėmindama raudonu, erotikos magišką energiją skatinančiu skrituliu. Raudoni žiedlapiai, rodės, žėrėjo, virsdami į kibirkštis, kaitinančias geismus ir įgeidžius. Tada uždarė langus ir nuleido serandas. Užuolaidas iškvėpino rytietiškais kvėpalais, dar uždegė žvakių, apšviesdama ir kambario kertes, ir atidariusi  butelį šompano (linksmas pokštelėjimas, putos, burbuliukai) pripildė dvi taures. Laukdama, virpėdama iš nekantravimo ir susijaudinimo nugėrė du gurkšnius iš savosios taurės ir  klestelėjo į baltosios lovos vidurį- čia moteris pati išsiskleidė taip kaip tie rožių žiedai savųjų raudonos spalvos apatinių visais šilkais ir nėrinias.

Žilberas po dušu išstovėjo trisdešimt minučių.

Išlindo apsišarvavęs storo frotino chalatu. Moteris nuo lovos godžiai žvelgė į vandeny ką tik atsišviežinusį vyrą: jo nudegęs atletiškas kūnas niekuo nenusileido senovės graikų Dievų statuloms. „Tik daugiau Erotas ar Apolonas? „- vertėsi kūliu Diamantės galvoje smagi mintis. Vyro kūnas buvo i- de- a- lus. Tačiau  moters žvilgsniui dar vis nesisekė pro frotino šarvus prasibrauti, nė prasikutenti iki intymesnių geidžiamojo vietelių. Mmmmmmm... tokių tinkamų pakandžioti, paskanauti.

///

Gejus?!!! - suspigo, atkartodama Žilber prisipažinmą. Absurdišką. Netikėtą. Klaikų. Bet prisipažinimą.

O po to stojo tyla. Ir visgi tyla- ne ta tylinti, o toji spengianti. Jokia mintis, nei vaizdinė, nei verbalinė, kurį laiką neniro, nesikapanojo į sąmonės paviršių. Tik spengė: įkyriai, vienodai, nepertraukiamai. „Spengia ausyse kaip tarybinis televizorius per pietų pertrauką“- tarsi atsitokėdama, situaciją sau reziumavo, pati nesuvokusi, balsu ar tik mintyse.

Pro Diamantės burną, suspausdamas visą jos kūną lyg stipriu sąrėmiu, staiga pokštelėjo stiprus oro gūsis. Kuris nupūtė visas vienukart žvakių liepsneles ir nušlavė visą iškart aistrą kibirkščiavusių žiedlapių ratą. Ir vėl tyla, be menkiausio krebžtelėjimo, kvėptelėjimo, ar pūstelėjimo. Tik nemalonus panašus į degėsių kvapas pradėjo erzinti nosies gleivinę. Tamsiose kambario kertėse virš žvakių nuvingiavo siaurutės, tarsi brėžiamos šviežiai nudrožto paprasto pieštuko smaigaliu, dūmų juostelės.

Visiška tamsa neįsiviešpatavo: pro serandų tarpus spigino  gatvės žibintų šaltos beveik mėlynos neono šviesos. Tad kambarys įsiskendėjo melsvoje neono prietemoje.

- Kad tave kas į vieną narvą su plėšrių lietuvių kaimene uždarytų, -  rinkdama žodį po žodžio, lėtai, pabarstydama sakinį paniekos pipirais skiemenavo Diamantė. Ji taip ir buvo likus sėdėti tik vienais apatinias, beje, pačiame centriniame kambario taške, jautėsi tačiau sunkiau valdanti savo judesius, gestus, tarsi būtų panardinta į vandenį, besiliejantį per lovos kraštus baltomis putomis.

- Kad vandalai lietuviai tavo intymias dalis nesicackindami ir be peilio, nagais, nusukinėtų, - toliau tęsė užkeikimą kintančiu balsu, o jos kūnas-  apvaliaformis ir prinokęs, tarsi sultingas, maksimaliai saldus obuolys, - visgi neono blankioje šviesoje įgavo melsvą lavono atspalvį.

- Kad plytgaliais užmėtytų, - Diamantės balsas sulig kiekvienu ištartu garsu staiga seno, girgždėjo, gargaliavo, duso. Moters kūnas įėjo į transą- jame viešpatavo, juo kalbėjo jau ne Diamantė, o bjauri pagiežinga senė.

///

Sučirškė durų skambutis. Čaižus čirškėjimas, atrodo, nugąsdino kambarį užvaldžiusį pilkąjį pilkį ir šešėlis tarsi skystis skubiai nutekėjo, nuburbuliavo už mūrų, dar tyliai sušiureno daugiabalsiu, beveidžiu šnabždesiu ir išnyko tarsi čia niekad nė būti nebuvęs. Žvakių liepsnelės akimirksniu automatiškai vėl pačios visos kartu pokšt ir  užsidegė, žiedlapiai- lengvi, elegantiški- suskrido atgal ir  tvarkingai tarsi elektroniniai žaisliukai, paklusę autonomiškai veikiančio distancinio pultelio įsakymui, visi sutūpė ratu aplink lovą irgi kaip pirma.

Netikėtam svečiui duris atidarė Žilberas, atsigaudamas, pats negalėjo suprasti, nuo ką tik patirto tikro įvykio ar sapno.

- Kiaulė! - šįkart suspigo ne Diamantė, o kitas vyras.

Pro atvertas duris nekviestasis pastūmė Žilberą į šalį ir įsibrovė į kambarį. Permetęs akimis intymią aplinką su pusnuoge moterimi, suspigo dar kartą:

- Visi vyrai kiaulės! ... tiesą žmonės sako.

Įsiveržėlis buvo lieknutis ir aukštas kaip manekenė, dėvėjo rožinę palaidinę, ant prižiūrėto kaklo kabojo auksinė grandinėlė su pakabuku-  širdele, jo dar šįryt plauti purūs plaukai buvo sukedenti bei supurkšti laku.

- Su moterim mane išdavei, su moterim, - turkio mėlynumo akys, apvedžiotos paryškinti žvilgsniui juodu pieštuku, sublizgo pirmosiomis ašaromis. Drebančiais pirštais atsidarė savo maxi Alviero Martini I A CLASSE rankinę, matyt, ketindamas susirasti servetėlę. Bet ploni pirštai iš nervų stipriai virpėjo. Rankinė išslydo ir nukrito ant grindų.

- Koks aš nevėkšla.

Žilberas, bejėgiškai, tarsi sumedžiotas žvėris, blaškęsis po kambarį, nepralemendamas nieko protingesnio kaip: „O, Alberto, tu nesijaudink, aš tau viską paaiskinsiu, tu tik nesijaudink“, - dabar suklupo ant kelių priešais Alberto, ketindamas jam paduoti nukritusią rankinę.

- Pasitrauk, Žliberai! Neliesk manęs, - staigiu judesiu kaire ranka atėmęs iš Žilbero rankinę, per jėgą išsitraukė ir savo dešinį delną, kurį šis  jau pastvėręs spaudė su šunišku atsidavimu tarp savųjų.

- Alberto, kaip suprantu, judu su Žilberu esate pora? - kreipėsi dar ne visiškai atsitokėjusi, bet jau savo balsu į atsibeldusį vyrą Diamantė.
.
- Buvome.

- Jūs, Albertai, nusiraminkite, tikrai tarp manęs ir Žilbero nieko neįvyko, tik... - pasisuko į Žilberą, -niekaip nesuprantu, kam tu mane įvėlei į visą šitą istoriją? Jei esi gėjus, Žilberai, kam tu su manim, nelaiminga moterim, prasidėjai? Ir maža to, dar privedei iki šios absurdiškos situacijos?

- Reikia juos suprasti: Gėjai, vargšai, nekalti, kad yra gėjai, - pro dar vis pravertas duris įkišo iš laiptinės gilumos savo trigrašį kaimynė.

O ta kaimynė buvau aš. Jau pensininkė, trijų saugusių sūnų motina, keturių oficialių ir kelių, mano žiniomis, nelabai oficialių anūkų močiutė. Kadangi mano marčios žiežulos retai užsukdavo manęs aplankyti, tiesą sakant, nelankydavo manęs beveik niekada, tad neturėdama ką labai veikti, administravau savo namo gyventojų gyvenimo eigą. Šįvakar dvidešimt pirmą valandą penkiolika minučių štai užregistravau, kad naujakurė grįžo į savo butą apsikabinusi, triukšmingai bučiuodamasi su tuo gražuoliuku prancūzu, kuris, beje, itališkai visai neblogai palaikė su ja šneką. O dvidešimt antrą nulis penkios pro akutę pamačiau kitą vyrą, ryškiai, gėjų. Išėjau iš savo buto ir mano laimei naujakurės būsto durys buvo atdaros, tad visą skandalą turėjau malonumo stebėti tarsi operą gyvai, net specialiąją pasiklausymo aparatūrą- arbatos puodelį- palikau virtuvėje ant stalo. Kas būtų
galėjęs pagalvoti, kad gražuoliukas prancūzas- toks Aplonas- visgi gėjus?

Alberto staiga griebėsi už širdies ir nukrito.

- O Alberto, - Žilberas susmuko prie pakirstojo kūno. -Pagalbos, žmogus miršta! - pradėjo šaukti panikuodamas.

- Aš keturiasdesimt metu ligoninėj sanitare pradirbau, žinau kaip elgtis su nualpėliais, - ryžausi paimti situacijos vadžias į savo rankas aš.

Pasilenkiau prie Alberto ir pajutusi ausimi jo kvėpavimą garsiai konstatavau:

- Nieko baisaus, tik nualpo.

Greitai nulėkusi į savo butuką iš vaistinėlės ištraukiau amoniako buteliuką, kurį ir pridėjau prie Alberto nosies. Jis nusičiaudėjo ir atvėrė vieną savo gražiąją mėlyną kaip turkis akį.

2010-06-29 16:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-05 13:51
Boruzes
Pirmu asmeniu norejau ietiti i asmeniskesni kontakta su skaitytoju: paskalune kaimyne siam reikalui pasirode tinkamiausias personazas....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-03 17:46
Dvasių Vedlė
Hmmm... pabaiga tai man kaip iš dangaus nukritusi, atrodo visiškai svetima. Kam reikėjo keisti pasakotojo asmenį iš trečiojo į pirmąjį? Tai dabar taip ir šokinės jis?Ar dabar nuo Diamantės istorija peršoks ant kaimynės?

Nekreipiant dėmesio į siužetą (kurio aš atvirai prisipažinsiu nemėgstu ir manau, kad pasaulis nieko neprarastų, jei tokios muilooperos staiga išnyktų), rašymas šiek tiek susitvarkė. Pradžioje net ir rinkimo klaidelių neradau, nuo vidurio jų vėl ėmė rastis. Autorė pavargo jas taisydama? :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-01 20:54
Boruzes
... nu jau cia, reiktu suprast, visai nusirasiau? Kad net vienos iprastosios zvaigzdutes neskyret...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-29 20:13
inas
Galvojau,kad Žilberu ir Diamante viskas pasibaigs,todėl prieš jai sužinant draugo orientaciją,kažkaip norėjosi daugiau jos to tokio įsijautimo,įsisvajojimo,tuomet žinia,kad jis gėjus būtų ir mane tikriausiai pribkoškus ne mažiau už ją. Bet...
Atsirado trečias ir manau pačiu laiku,tada ir ėmiau skaityti jau trečią kartą suintriguotas,tik pastarąjį daug stipriau.
O šiaip pats posūkis Herojės gyvenime tikrai,manau,- vykęs.Dabar jau taip ir norisi sužinoti: kas gi dar laukia Diamantės,kuriai jau imu jausti gailestį. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-29 16:49
Boruzes
Tik jau apie rinkimo ir panašiai klaideles man čia neįkyrėkit, labai prašau. ...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą