žinai?

Žinai, aš girdžiu kaip griūva mano namo pastogė,
Į šipulius skaldosi šuns lojimas už durų,
Kaimynas (pa) myli savo meilužę,
Trūkęs stiklas supjausto vaiko delnus,
O senyva moteris rauda savo prieš dešimtį mirusio vyro.

Ir vis dar nyku kaip po karo, tylu ir varginga.
Jokių nuostabos šūksnių, jokių patrankų šūvių, tik nyku ir varginga.
Ir tas žodis taip veržias pro lūpas į laisvę,
Noris rėžt tiesiai, be įžangų ir stipriai ne į temą:

-Myliu tave, po velnių, geradari.