Tiesiog va taip, tačiau tikrai nepaprastai

Tiesiog va taip, tačiau tikrai nepaprastai


Ji buvo apsirengusi trumpą, vasarinę suknelę, o juodus plaukus pasileidusi. Jokių auskarų ar kitokių papuošalų. Tiesiog va taip, tačiau tikrai nepaprastai.
Anksčiau dar nebuvau matęs jos su ta suknele. Na, tik keliuose nuotraukose, kurios buvo darytos per įvairias šventės, tačiau tai ne tas pats. Aišku, tose nuotraukose ji irgi atrodė stulbinančiai, tačiau gyvai efektas buvo dar didesnis.
Nusijuokiau, kai prisiminiau, kad tuojau jai turbūt teks nusirengti man taip patinkančią suknelę. Tu, aišku, dabar pagalvojai kažką nešvankaus, bet iš tikrųjų viskas yra kitaip.
Galiu net dabar pasakyti, kad ji yra man tik draugė ir jokių artimesnių santykių, bent jau kol kas, aš su ja tikrai nenoriu. Ji yra graži mano draugė, kurią man malonu nužiūrinėti, o kartais ir šiltai apkabinti. Ir visai nesvarbu yra tai, kad kartais tie apsikabinimai, mane sukrečia iki širdies gelmių ir tada aš per dieną surūkau visą pakelį cigarečių, nors, įprastai laikau save nerūkančiu.
Tiesą sakant, vis dar jaučiu tą keistą jauduliuką, ar tai kažkokią kibirkštėlę, kurią pajaučiau šiandien, kai ji įėjo į kambarį ir mes pasisveikindami apsikabinome. Apsikabinimas buvo šiek tiek, nežymiai, kitoks, nei įprasta. Dėl savo žemo ūgio ji visada turėdavo pasistiebti, kad galėtų padėti man galva ant peties. Tačiau šįkart ji tiesiog priglaudė galva prie krūtinės. Lyg būtų labiau atsipalaidavusi, ar tai rodytų pasitikėjimą manimi. To pasitikėjimo aš iš jos nesitikėjau. Vis dėl to ji tiksliai nežino, ko aš pasikviečiau ją pas save.
Šiuo metu jį godžiai geria nematomumo sultys, kurias aš paruošiau. Savo sultys aš neseniai pabaigiau ir dabar tiesiog rūkau.


- Tai ar aš gerai tave supratau? – tarė mano draugė išgėrusi savo sultys. - Dabar mes jau esame nematomi?
- Taip, mes esame nematomi, tačiau... – įtraukiau paskutinį dūmą ir užgesinau cigaretę.
- Tačiau? – nekantriai paklausė ji.
- Tačiau mūsų drabužiai matomi, - pasakiau šypsodamasis - Mums reikės nusirengti, jei norėsime tapti visiškai nepastebimi.
- Ir tu tikiesi, kad aš nusirengsiu ir eisiu į gatvę nuoga? – susinervinusi paklausė ji. To pirminio atsipalaidavimo kaip nebūta. - Gal tu nori mane apgauti ir išjuokti.
- Kad tau būtų drąsiau, aš pirmas nusirengsiu ir išeisiu į gatvę.
- Hmm... Tarkime, tuo aš dar įsitikinsiu. Bet kaip tau pavyko mus tokius padaryti?
- Argi tai yra svarbu? – pasakiau ir prisidegiau naują cigaretę. - Juk dabar galim atlikti tai, ką sumanėm.
- Aš net tiksliai nežinau ką mes sumanėm.
- Nu, bliamba. Kiek galima kartoti - mes ketiname sukurti filmą.
- Šitai aš žinau, bet apie ką bus tas filmas? Ir prie ko čia filmo kūrimas ir nematomumas?
- Apie ką bus filmas dar nežinau. Šiaip juk jis gali būti apie bet ką. Kam iš anksto apsiriboti griežtu scenarijum? Bandysim tiesiog gatvėje pamatyti kažką įdomesnio ir nufilmuoti. O nematomumas čia labai prie ko. Juk būdami nematomi, mes galime nufilmuoti bet ką ir likti nepastebėti.
- Tai, nejau, tu nori sukurti dokumentinį filmą?
- Ne, greičiau tiesiog kažkokį realistinį filmą. Noriu pagauti tikrą istoriją, kurį galėtų būti suvaidinta vaidybiniame filme. Siužetas gali būti, kad bus labai įprastas vaidybiniams filmams, tačiau mano filme viskas bus tikra ir nesuvaidinta. Pavyzdžiui, galbūt pamatysime vaikiną, kuris įsimylės merginą iš pirmo žvilgsnio. Prieis prie jos, užkalbins, paklaus vardo ir paprašys telefono numerio. Mergina jam užrašys telefono numerį ant lapelio ir atsisveikindama stipriai apkabins vaikiną. Kai mergina išeis, vaikinas norės įsidėti jos numerį į piniginę, tačiau lapelis jam iškris iš rankų ir nuskris toli, toli. Paprastas, naivus filmo siužetas, tačiau jei tai atsitinka tikrame gyvenime... Vaikinui ir merginai tai trumpos kelios akimirkos, kurių jie niekada neužmirš ir galbūt juos tai truputį pakeis. – šiek tiek susimąstęs nustojau kalbėti. - Tiesą sakant, man labai gaila merginos. Juk ji yra palikta visiškoje nežinioje.
- O jos man visiškai negaila, - staiga pridėjo mano draugė.
- Kokia tu žiauri, - pasibaisėjau aš. – Kodėl tau jos negaila?
- Aš visai nežiauri. Čia tu esi žiaurus, - ji pakilo iš savo vietos ir atsisėdo man ant kelių. Aš viena ranka apkabinau ją, kita pradėjau glostyti jos kelius. – Kaip tu nesupranti, kad vaikinas, kuris įsimyli iš pirmo žvilgsnio yra didžiulis romantikas ir tikrai bandys ieškoti lapelio arba pačios merginos.
- Taip, tu visiškai teisi. Aš kažkaip apie tai nepagalvojau, - tariau nusišypsojęs. - Kaip, manai, ar tas vaikinas lengvai ras lapelį?
- Hmm... Turbūt lapelis bus nuskridęs, kur nors ant kelio. Vaikinas susinervinęs bandys paimti lapelį ir jam pavyks, tačiau ji nutrenks mašina ir jam lūš ranka.
- Kitą dieną jis paskambins merginai ir jie susitiks,  – toliau tęsiau aš. - Mergina pradės rūpintis vaikinu. Jo gipsą aprašys visokiomis maloniomis frazėmis. ir palinkėjimais.
- Kaip manai kada jie pirmą kartą pasibučiuos?
- Gal tada, kai vaikinas merginą pirmą kartą palydės namo. Na, žinai, atsisveikinimo bučinys.
- Ne, man atrodo, jie tada jau pirmą kartą pasimylės, - nusijuokė mano draugė. – Jie juk romantikai.
- Tada, kai mergina pamatys jį pirmą kartą su gipsu, - nusijuokiau ir aš. - Iškart pribėgs ir pabučiuos vaikiną.
- Taip, tai jau panašiau.
Abudu susimąstėm. Paprašiau, kad ji man nuliptų nuo kelių, o pats nuėjau ir prisidegiau naują cigaretę. Rūkydamas mąsčiau apie romantiškąją porelę.
- O kam tau to reikia? – staiga pakalstė ji.
- Ko? – nesupratęs paklausiau aš.
- Kam tau reikia filmuoti tokį filmą.? Dauguma žmonių, net jei pasakytum, kad filme nieko nesuvaidinta - nepatikės.
- Man nelabai rūpi ką kiti žmonės sakys. – užgesinau pusiau surūkytą cigaretę ir vėl atsisėdau šalia jos. - Svarbiausia, tu tik pagalvok, kokį mes malonumą pajausime kurdami šį filmą. Viską stebėsime iš šalies ir žinosime, kad tai tikra. Žmonės nežinos, kad mes žiūrime ir galbūt mes pamatysime kažką nuostabaus. Gal meilės istoriją panašią į tą ką tik mūsų sugalvotą, o gal dar kažką geresnio. Kažką smulkaus, trapaus. Tiesiog va taip, tačiau tikrai nepaprastai.
- Bet kodėl būtent aš tau turiu padėti? – tarė mano draugė, apsikabino mane.
- Baik klausinėt, - aš pradėjau nesmarkiai šiaušti jos plaukus. - Nejau, tau viskam reikia priežasties?
- Nežinau... Galbūt... Bet juk tu pažįsti tiek daug gerų operatorių.
- Taip, pažįstu. Tačiau su jais kurdamas šį filmą nepajausčiau tokio malonumo kaip su tavimi. Manai, kad man patiktų nuogam lakstyti po miestą kartu su nuogu vyru? – nusijuokiau aš.
- Na, jei gerai pažįstu tave, tai nepasakyčiau, kad labai tuo bjaurėtumeisi, - atkirto ji.
- Hmm... Gal tu ir teisi. Tačiau su nuoga moterimi lakstyti, manau, bus linksmiau.
- Durnius! – įsižeidusi sušuko jį.
- Gali būti - nusijuokiau aš ir tada pradėjau sagstytis marškinius.
- Palauk! Ką tu darai? Tu jau nusirenginėji?
- Taip, o ko man dar delsti? Lauksiu tavęs lauke.


Greitai, nesigėdydamas visas nusirengiau, pasiėmiau cigaretes ir išėjau iš buto. Nulipau laiptais ir išėjęs į kiemą norėjau prisidegti cigaretę, tačiau neradau žiebtuvėlio. Paėjau kelis metrus į priekį, kad pamatyčiau savo buto langą ir tada pamačiau savo draugę. Ji jau nuoga stovėjo prie lango. Sušukau, kad atneštų žiebtuvėlį. Draugė linktelėjo galva ir dingo.
Tik tada sumąsčiau patikrinti ar manęs tikrai nemato žmonės. Jų buvo pilna ir mano nuostabai visi žiūrėjo į mano pusę. Na, tiksliau visi žiūrėjo į mane ir jie tikrai mane matė. Tuo įsitikinau, kai pamačiau piktai rėkiančias senutes ir mamas bandančias uždengti savo vaikų akys.
Atsisukau į savo laiptinės durų pusę ir pamačiau savo draugę einančią link manęs. Ji buvo visiškai nuoga ir vienoje rankoje nešėsi kamerą, kitoje žiebtuvėlį. Net nesusimąstydama ar žmonės ją mato, ar ne, artėjo prie manęs. Po velniais, ji net manęs nesigėdijo. Pamačiau joje ir vėl tą patį atsipalaidavimą ir negalėjau ją nustoti į ją žiūrėti. Tiesiog va taip, tačiau tikrai nepaprastai.
Aš priėjau ir apkabinau ją. Ir vėl apsikabinimas buvo nepaprastas. Užsinorėjau parūkyti.


- Žinai, aš suklydau, - tariau aš.
- Kaip suprast? – paklausė ji.
- Na, turbūt blogai išviriau sultys.
- Tu nori pasakyti, kad nematumo sultys neveikia? – ji apsižvalgė aplink ir tada pamatė žmones.
- Aha, - tariau aš ir paėmęs iš jos žiebtuvėlį prisidegiau cigaretę. - Tau baisu?
- Kažkodėl ne, - nusijuokė ji.
- Tai įjunk kamerą ir bėgam kol mūsų neužpuolė šitie žmonės. Savo filmą mes vis tiek sukursime. Tik šiek tiek kitokį.