Varna

Kai Kristijonas ėjo miegoti, jis tikėjosi ramaus, saldaus miego, užtarnauto po ilgos ir sunkios darbo dienos. Išsivalęs dantis, apsižiūrėjęs veidrodyje plinkantį viršugalvį, jis nuėjo į lovą, kurioje jau gulėjo žmona. Padėjęs galvą ant pagalvės, vyras prisiminė nuveiktus praėjusios dienos darbus, apmąstė rytdienos planus ir palaimingai užmigo.
  Kristijonas ramiai miegojo visą naktį, nepaisant vieno keistumo – ar tai sapne, ar per miegus jis girdėjo tolimą duslų kalimą, sklindantį lyg iš gilaus požemio. Tačiau ryte jis, būdamas racionalia asmenybe, neatkreipė į šį kalimą dėmesio, pamanęs, kad girdėti garsai – paprasčiausiai kvailas sapnas. Dienos metu vyras negalėjo įsivaizduoti, kad kažkoks neaiškus garsas galėtų jam kaip nors pakenkti.
  Sekančią naktį keistasis kalimas pasikartojo. Ir trečiąją. Ryte Kristijonas pabudo ne toks pat nerūpestingas, kaip visada – ką reiškia šis besikartojantis sapnas? Viską apskaičiuojantis ir matematiškai tikslus – toks vyras nepritarė minčiai, kad sapnai gali kažką reikšti, tačiau įkyrus garsas jau pradėjo jam įgristi. Nors Kristijonas netikėjo antgamtiniais reiškiniais, slogaus kaukšėjimo sukeltas nerimas aptemdė paprastai saulėtą ir nerūpestingą jo dieną.
  Bėgo dienos, o kalimas nesiliovė; vyrui niekaip nesisekė suprasti, iš kur gi sklinda nelemtoji melodija – vieną kartą jis ją girdėdavo lyg ir sapnuose, kitąkart jam atrodydavo, kad šie garsai egzistuoja tikrovėje, o jam girdisi per miegus. Nesiliaujantis slogutis pradėjo veikti Kristijono gyvenimą: darbe buhalteris buvo nebe toks susikaupęs, skaičių stulpeliai, paprastai jo valioje puikiausiai susirikiuodavę, dabar biro į šalis ir nesidavė sudedami; vyras tapo išsiblaškęs, o visada žvitrias akis kartas nuo karto aptraukdavo migla, kai jis mąstydavo apie nepelnytai iš jo atimtą nakties ramybę. Baimės ratilai pasiekė ir šeimyninį gyvenimą – Kristijono žmona, sunerimusi dėl sutuoktinio sveikatos, pastarąjį prieš miegą girdė valerijonu, karštu pienu, netgi prašė vyro nueiti pas psichologą, tačiau visos pastangos susigrąžinti nakties ramybę atsimušdavo lyg žirniai į sieną.
  Laikui einant, duslus kalimas mieguose ėmė artėti – pradžioje Kristijonui atrodė, kad jis girdi kietą daiktą, trankomą į sieną giliai po žeme, tačiau, garsui ėmus skardėti, vyrui ėmė rodytis kad kalimas girdisi jau nebeslopinamas žemių ar sienų, kausčiusių jį anksčiau. Kristijonui atrodydavo, kad kažkas daužo geležinį kūjį, dar iš tolo, tačiau palengva artėdamas jo link. Galiausiai vieną naktį vyras susapnavo, kad garso šaltinis jau visai netoli jo, tačiau juda ne palengva, o grėsmingai artėja, o baugus gaudimas audi iš visų pusių. Šiurpi melodija užliejo lyg banga, tačiau prieš pat pat kurtinančiam staugimui jį paskandinant, Kristijonas pabudo. Išmuštas šalto prakaito, jis negalėjo atsigauti nuo patirtų išgyvenimų, galvodamas, kad nuo tokio garso, nors ir susapnuoto, galima išprotėti. Vyras ištiesė ranką, norėdamas paimti vandens stiklinę stovėjusią šalia lovos

  Tak            Tak            Tak

  Kristijono širdis suakmenėjo iš siaubo; kiekvienas raumuo įsitempė lyg virvė, laikanti virš skardžio dramblį, veidą sudarkė grimasa, valia buvo paralyžiuota. Akimirką jis negalėjo pajudėti – taip stipriai jį paveikė šis garsas, pasivijęs iš sapnų pasaulio.
  - Adelina, kelkis! – žmona miegojo kietai ir ramiai, todėl Kristijonui teko gerai ją papurtyti. – Kelkis, kelkis! – baimės apimtas vyras šnabždėjo, nepajėgė kalbėti.
  - Kas yra? – Adelina pramerkė akis, nesuprasdama, kas atsitiko jos sutuoktiniui.
  - Ar tu negirdi?
  - Ko? – žmona ketino sakyti, kad negirdi jokio prakeikto garso ir apskritai – duok man miegot! – nori tik ramybės, tačiau, pažindama ne pirmus kartus gyvenantį sutuoktinį, suprato, kad reikalas – ne šiaip sau juokai. Abu tyliai klausėsi – Kristijonas pastiręs iš baimės, Adelina dar nesuprasdama, kas vyksta. Kurį laiką buvo ramu.
  Tak Tak... Tak.
  - Girdi? Tu tai girdi? – Adelinai atrodė, kad vyro akys nuo įtampos tuoj iššoks. Tačiau ji tikrai girdėjo greitą, skubrų kalimą, tikriausiai į medį. Lyg tai būtų genys.
  - Palauk... čia tikriausiai kažkoks paukštis... (tak tak) manyčiau, kad tikrai koks sparnuotis ant stogo šlitinėja.
  Žmona atsikėlė iš lovos, atidarė miegamojo langą ir, iškišusi galvą, apsidairė. Ant stogo krašto ji pamatė didelį juodą paukštį, snapu kapojantį čerpes. Plunksnuotasis buvo didumo sulig varnu, tačiau neturėjo šiems paukščiams būdingo ilgo snapo. Adelina pamanė, kad tikriausiai tai varna, tačiau pati sau pripažino, kad tokios didžiulės varnos jai dar neteko matyti.
  - Na, kas ten? – vyro balse Adelina išgirdo isterijos gaideles.
  - Nusiramink, čia tik paukščiai į stogą barbena. Pabarbens ir nuskris. Einu padarysiu tau čiobrelių arbatos, nuramins nervus.
  - Ačiū ne, dabar man ne arbatos reikia, o šimto gramų.
  - Kaip sau nori, - gūžtelėjo pečiais žmona ir grįžo lovon, stebėdamasi keistu vyro elgesiu.
  Kristijonas nusileido į pirmą aukštą, svetainėn, išsiėmė iš baro nugertą viskio butelį ir įsipylė. Begurkšnojant ir bandant nusiraminti, užplūdo klausimai – ką visa tai reiškia? Ar tas keistas paukštis – tik atsitiktinumas, ar bloga lemiantis ženklas? Jis jautė, jog šią naktį jam nebepavyks ramiai pamiegot, todėl sėdėjo, mąstė ir gėrė viskį. Neramus miegas jį priveikė ant svetainės sofos, jau beveik paryčiais.
  Ateinančios nakties Kristijonas laukė su baime, nesuprasdamas, kas juo vyksta. Nervingi jo judesiai, skubrus elgesys ruošiantis miegoti persimetė žmonai – ji taip pat sunerimo, manydama, kad vyras turi problemų darbe. Kristijonui atsigulus baimė neleido sumerkti akių – rodėsi, tuoj tuoj užmigs, ir vėl pasigirs tas velniškas kalimas. Ilgai laukti neteko – laikrodžiui nespėjus išmušti vidurnakčio, vyras išgirdo nelemtąją paukščio melodiją. Atrodė, kad šiąnakt varna įsidrąsino, todėl kaleno snapu dar sparčiau ir atkakliau. Kiekvienas dūžis aštriu kirtikliu smigo į Kristijono sąmonę.
  Pragariškas paukščio šėlsmas tęsėsi visą naktį, pasibaigdamas tik su saulės patekėjimu. Pamiegojęs tik kelias valandas, vyras atrodė susenęs keliais dešimtmečiais. Visa diena jam buvo kančia – darbas krito iš rankų, o artėjančios nakties baimė kartas nuo karto nudiegdavo širdį. Jis suprato, kad būtina kažką daryti. Tačiau ką? Protingiausia būtų tiesiog pasiimti atostogas ir išvažiuoti, kur nors pabėgti nuo šio košmaro, tačiau dabar – pats netinkamiausias laikas, įmonės ataskaitinių finansinių metų galas, kai turi būti suvesti visi sąskaitų galai. Nušauti paukštį? Ne... tai jau atrodytų pamišėliška.
  Visą dieną Kristijonas negalėjo rasti rakto šiai problemai išspręsti, tačiau viena idėja praskaidrino nuotaiką. Jis nutarė kol kas, apleidęs žmoną, pamiegoti kuriame nors kitame kambaryje – gal tuomet kvailas paukštis duos jam ramybę? O gerai išsimiegojus, gerai ir galvosis.
  Prieš miegą vyras jautėsi neramiai – o kas, jei paukštis vis tiek jį kankins? – tačiau kartu jį guodė mintis apie ramų, saldų miegą. Ramybės dėlei Kristijonas ištuštino puspilnį degtinės butelį, gilaus miego garantą – alkoholis jį migdė taip pat gerai, kaip migdomieji, tačiau kartu ir ramino. Nuovargis ir baltoji greitai išvertė Kristijoną iš klumpių; vyras užmigo tik padėjęs galvą ant pagalvės.
  Jis vėl sapnavo tą patį sapną. Tik šįkart Kristijonui rodėsi, kad jis girdi ne paprasto kūjo garsą, o veikiančią gigantišką mašiną, artėjančią prie jo. Garsui beveik pasiekus aukščiausią tašką, kuriame nuo triukšmo plyštų ausų būgneliai, Kristijonas pabudo. Ir iškart išgirdo:
  Tak Tak Tak.
  Prakeikta varna jį surado.
  Neviltis užplūdo vyrą, atrodė, kad pats likimas nori jį pražudyti. Kristijonas paknopstom puolė iš kambario į svetainę, įjungė lempas ir nutarė ištuštinti visą namų barą, kad tik galėtų nors valandėlei užsimiršti. Tačiau šaižus garsas – snapo kalenimas į svetainės lango stiklą – privertė širdį nusiristi į kulnus. Šiuo momentu jam šovė netgi kiek komiška mintis: ar tik aš nepražilau.
  Nepadoriai didelė tarptautinės kompanijos buhalterio alga leido šeimai įsigyti erdvų dviaukštį namą; tą naktį Kristijonas išbandė savo laimę dar dviejuose kambariuose, tačiau pragariškasis paukštis jį surasdavo – vyras nespėdavo užmerkti akių, o monotoniškas, žiaurus kalimas – arba skardžiai, snapu į langą, arba dusliai, į sieną – jau pasiekdavo jo ausis.
  Galiausiai Kristijonas nusileido į rūsį; šaltis ir tamsa, tokie baisūs mažiems vaikams, jam atrodė niekai palyginus su košmaru, kuris buvo paruoštas jo ausims. Rūsyje, aklinoje tamsoje, jis sugebėjo įveikti savo nervus ir užmigti – čia nebuvo langų, stori pamatai patikimai sulaikė garsą. Tačiau vos tik vyras užmigo, pragaro mašina užgriaudėjo sapne. Kristijonui atrodė, kad kažkas jį iš karto įmetė į griaudėjantį crescendo, nelaukdamas, kol monstras iš lėto pas jį atkeliaus. Kristijonas pabudo šlapias nuo prakaito, rodėsi, širdis tuoj pliš.
  Ryte pamačiusi savo vyrą, Adelina neteko žado: įkritę žandai, raudonos akys ir padėręs žvilgsnis, atšalusios kavos puodukas bylojo, kad Kristijonui labai negerai. Paguldžiusi savo meilę ant sofos, žmona paskambino į jo darbą – dabartinėje būsenoje Kristijonas vargiai galėjo du prie dviejų sudėti, ką jau kalbėti apie aukštąją matematiką.
  Visą dieną Kristijonas miegojo, prižiūrimas žmonos. Kartkartėmis per miegus jis neramiai krūptelėdavo, tačiau nepabudo iki pat vakaro. Nors vyras atsibudo pailsėjęs, artėjančios nakties pranašai gerą nuotaiką pradangino kaip nebūtą. Adelina pagirdė jį čiobrelių arbata, įpylė jam stiklinę viskio, nors ir nujausdama, kad pastarosiomis dienomis Kristijonas pernelyg įjunksta į alkoholį, tuomet paguldė jį lovon. Ji tikėjosi, kad, anksti užmigęs, sutuoktinis nesapnuos jį kamuojančio sapno.
  Kristijonas pabudo jau po vidurnakčio. Rodėsi, kad tai ne paukštis lauke kalena snapu į stogo vėtrungę, bet pats sapno demonas pateko į realybę tam, kad jį kankintų. Pastovūs dūžiai lyg varveklių kaskados smigo į jo gelmes, sukeldami skausmo ratilus. Žmona miegojo šalia, nieko nejausdama, negirdėdama – lyg būtų svetima. Daugiau jis to nebegalėjo pakelti. Žinojo, kad šiąnakt viskas turi baigtis – arba jis, arba paukštis.
  Kristijonas nusileido laiptais į pirmą aukštą: vienintelis kelias patekti ant stogo –  gaisrinės kopėčios. Virtuvėje pasičiupo mėsos kirvuką ir išbėgo kieman. Nevaržomas sienų, gryname ore paukščio kapojimas jam skardėjo lyg paties velnio juokas. Pabėgėjęs kelis žingsnius, vyras šoko ant gaisrinių kopėčių ir, vienoje rankoje laikydamas kirvuką, nevikriai pradėjo lipti viršun.
  Štai ir stogas – platus, mėnulio apšviestas – ir vėtrungė, ant kurios tupi paukštis. Didumo sulig gandru, gal net su pačiu Kristijonu, tačiau tikrai ne su varna. Vyras lėtai žengė prie jos, bijodamas, kad paukštis nepastebėtų jo, nepabėgtų. Tačiau šis nemirksėdamas žvelgė į Kristijoną geltonomis bedugnėmis akimis, net nekrustelėdamas. Atrodė, kad paukštis šaiposi iš jo. Paskutinė Kristijono mintis – tai ne paprastas paukštis; jis niekur nebėgs, jo nereiks gaudyti. Viskas išsispręs čia ir dabar, ant stogo.
  Kristijonas puolė prie paukščio, kuris, rodės, augo tiesiog akyse. Griebė už varnos kaklo, tačiau vyrui rodėsi, kad sugriebė ne plunksnas, o odą. Paukščio snukis ėmė panėšėti į veidą su snapu – nusenusį, kančios iškreiptą veidą, kenčiančio, šaltyje palikto, vienišo ir niekam nereikalingo žmogaus veidą. O geltonose akyse Kristijonas išvydo save...

  ***

  Rytinis šaltukas, nebaigti pusryčiai – detektyvo nuotaika buvo prasta. Ir kodėl gi žmonės sugalvoja mirti paryčiais.
  Atvykęs į įvykio vietą, jis išvydo patrulių mašiną ir policininkus, tiriančius įvykio vietą. Pastatė mašiną, išlipo ir priėjo prie artimiausio patrulio:
  - Kokia situacija, pareigūne?
  - Standartinė. Vyras, trisdešimt devynerių metų, nukrito nuo stogo, mirtinai susižalojo.
  - Hmm... – prisidegama cigaretė. – Na, tai kam gi prireikė kviesti mane?
  - Keletas kabliukų yra. Šalia aukos rastas kirvis mėsai kapoti. Iškart įtarėme galimą įsibrovimo atvejį.
  - Mmm... Na taip, vos ne klasikinė situacija; išgirsta vagis, pasiima artimiausią pavojingą daiktą ir eina herojaus vaizduoti.
  - Dar kai kas, detektyve. Mirusiojo žmona teigia, kad kelias pastarąsias savaites vyras buvo lyg ne savas. Ji teigia, kad jį kankino kažkoks paukštis, lyg varna, tačiau gerokai didesnis. Naktimis miegoti nedavė, atseit vyras vos ne pamišęs buvo.
  - Matai kaip... – detektyvas įtraukia dūmą. – Mmm... Pamišęs, sako... Pakvieskit medikus, kai galėsit. Sunku jai dabar, tikriausiai prireiks jų pagalbos.
  Detektyvas numetė nuorūką ir patraukė link savo mašinos. Ramybės nedavė mintis: visgi, na ir kodėl gi žmonės sugalvoja mirti paryčiais?