Žemei

Tu į mane viską sudėliojai:
Širdį, neramią sielą...
Spalvom ryškiom ištepliojai
Ne tik mane - visą rudens gėlą.
  Atsilygint neturiu kuom.
  Gal žodžiais senais, kaip ir tu pati,
  Gal skrajūnėm eilėm šitom?
  Gal nauja daina?.. Sakyk...
Iš tavęs čiulpdama syvus
Aš diena iš dienos gyvenu.
Tu - mano gyvybė...
Tik aš beširdė - nieko negrąžinu.
      ----------------
Vis kartoju beprasmius žodžius -
Tūkstančius vis tų pačių ir kitų...
  Saulę davei, dangų davei,
  Mėnulio šviesas paaukojai.
  Dar kartą dėkoju ir už tai
  Mano posmuos likai...