Jūrai

Aš rašau apie ją, kai myliu,
Nes tik ji savo įniršį groja,
Nušviesta suteptu mėnuliu
Katutes, maršą, audrą vėl ploja.

Nugirdyta pilkų debesų,
Suteršta tų melsvųjų narcizų.
Aš miegočiau su ja – iš tiesų,
Jei tik čia mane neštų kaprizai.

Ir išgirsta mane, o aš ją,
Užrašau smėlio kalbą ant pirštų.
Jos ošimą kadais pamiršau,
Bet juk jis niekada neužmirštų.

Aš lietuviškai jai: „tu banguok“,
Ji atsikerta jūros kalba:
„Nebandyk niekados man meluot,
Nes nuklysi kartu su banga“.

Šiandien viską aš jūrai nešu:
Kas geresnio ir kas žiemą žydi.
Ji man saują baltų gintarų
Ir sulaikiusi kvapą vėl tyli.