Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aklas priešas.

    Rytas prabėgo nepastebimai. Rūpesčiai dėl besibaigiančių medikamentų atsargų ir perpildytų palatų užėmė visą Vyriausiojo gydytojo dėmesį iki pat vidurdienio. Liūdną pareigą patvirtinti šią naktį neišgyvenusių mirties liudijimus bei  leidimų artimiesiems paimti mirusiųjų kūnus pasirašymą, jis atidėjo laisvam pusvalandžiui iki planinių popietinių operacijų.  Stabtelėjęs prie stiklinės sienos, skiriančios atskirą reanimacijos palatą nuo asmeninio jo darbo kabineto, gydytojas žvelgė į po medicininio aparato gaubtu gulintį kūną. Miku Old‘ren, berniukas, dėl absurdiško nesusipratimo iš dalies virtęs žavia mergaite, tapo asmeniniu „jo“ ligoniu. Būtent žavia.  Švelnūs veido bruožai ir plonučiai taisyklingos formos antakiai. Ilgos blakstienos ir, nors dabar pabalusios, moteriškai putnios lūpos. Dailios siauros rankų plaštakos su ilgais pirštais ir lieknas liemuo. Visa tai puikiai derinosi prie ilgų vešlių šviesių plaukų ir dviejų iškilumų ant krūtinės, aiškiai matomų po lengvu gydomuoju audeklu.
    „Suklydo tau dievulis parinkdamas lytį, oi suklydo! “- šypsodamasis pamanė jis ir eilinį kartą susiraukė, prisiminęs vakar dienos nesusipratimą. Per daugelį darbo metų ir po daugybės operacijų, kai atrodo, jog viską gerai žinai ir viską darai tinkamai, vis tik ima ir nutinka kas nors, ką prisiminus pradeda kaisti skruostai.
      Profesorius Lambertas rytinės vizitacijos metu tiesiog susiėmęs už pilvo kvatojo prie šios stiklinės sienos. Pasirodo, gydytojų kvailo nesusipratimo auka tebuvo mokyklos mokomosios eskadrilės talismanas – berniukas, perrengtas mergaitės rūbais. Kiekviena mokykla, o ypač tokia, kaip „Sajatori“, turi savas tradicijas, kurių nepriekaištingai laikosi. Ką jau bekalbėti apie vieną iš prestižiškiausių šios mokyklos sporto klubų – mokomąją eskadrilę „Goja“.
    - Pats keisčiausias sumanymas, su kokiu man kada nors teko gyvenime susidurti. – šluostydamasis juokiantis ištryškusias ašaras dėstė kolega. - Kiekvienais mokslo metais, iš panorusių patekti į šį klubą, pačio stojančiojo sutikimu, yra atrenkamas pats gražiausias ir labiausiai į mergaitę panašus berniukas. Neatsižvelgiama net į jo įgūdžius valdyti kokį nors skraidymo aparatą.
    Iš pirmo žvilgsnio atrodytu, jog tai pats geriausias būdas pakliūti į prestižinį sporto klubą. Tačiau ne viskas taip paprasta. Perrengtam berniukui yra taikomi ypatingi reikalavimai – gebėjimas užsitarnauti aplinkinių pagarbą savo asmeninėmis savybėmis. Gal dėl šios priežasties, pirmakursių atranka į eskadrilę vykdavo tik praėjus trims mėnesiams nuo pirmojo semestro pradžios, kai paaiškėdavo kas yra kas.
    - Patariu tau taip nepergyventi dėl vakarykščios operacijos. – profesorius draugiškai paplekšnojo chirurgui per petį. – Man pasakojo, jog tikrovėje, kol gerai neįsižiūrėsi ar iš anksto nebūsi įspėtas, iš karto ir nesuprasi, kad prieš tave ne mergaitė. Viso to esmė slypi ne vien tik persirengime. Taip pat ir to vaiko elgesyje. Nesugebančių įsijausti į vaidmenį šiame „darbe“, taip sakant, nelaiko.
    Tikrovė buvo dar sudėtingesnė: pavyzdinis mokymasis, nepriekaištingas elgesys, stilingi, bet ne nepadoriai iššaukiantis ir į mokyklos uniformą nepanašūs moteriški rūbai. Mokėjimas papuošti save saikingu, bet ne vulgariu, makiažu ir palaikyti tvarkingą šukuoseną. Dailus rankų ir kojų nagai, o prireikus ir nesibaigiančios depiliavimo kančios. Pastovi įtampa žinant, kad jei kartą pasielgsi aiškiai neteisingai ar apsimeluosi, niekas tavimi daugiau nebetikės. Jei vieną kartą pasiduosi kieno nors žavesiui ir padarysi kažką, kas aplinkinių nuomone, leis tave pavadinti „kekše“, tai „tokia“  ir liksi iki galo, kol būsi čia. Pastovus suvokimas savo padėties, kad, kol dėvi moteriškus rūbus, tu priklausai visiems mokyklos mokiniams ir esi priverstas pasiduoti jų norui matyti tavo kuriamą moteriškumo paslapties iliuziją.
    - Žinai, - linktelėjęs galvą stiklo link, tęsė pasakojimą Lambertas, - berniukui būti mergaite „Sajatori“ yra ne tik linksmas šėliojimas, retkarčiais sušmėžuojant šen bei ten trumpu sijonėliu. Tai tikras sunkus iššūkis sau pačiam.
    Tai buvo tiesa. Nuo pat pirmo oficialaus pristatymo „ji“ tapdavo mokyklos elito dalimi. Skraidymo klubas pasirūpindavo viskuo, pradedant nuo aukštakulnių batelių ir baigiant lūpų dažais, auskarais bei žiedeliais. Toks klubo narys iš karto buvo įtraukiamas į pagrindinį eskadrilės sąstatą, su teise vykti į visas „Gojos“ išvykas už mokyklos ribų mokslo metų bėgyje. Kas, beje, buvo visų besimokančių čia svajonė. Juk „Sajatori“ visiškai uždaro tipo mokykla. Pirmakursis pasirinktas ne atsitiktinai: ne pas visus penkiolikmečius – šešiolikmečius yra pilnai susiformavęs kūnas, ne pas visus želia ūsai ir barzda. Pagal savo išvaizdą jie labiausiai tam tinka. Nors tikroji priežastis slypėjo kitame. Sunku mokytis mokykloje, kurioje pats mokymosi procesas pasižymėjo griežtumu, beveik kariškai tiksliu dienos režimu ir mokinių buvimu ilgą laiką vienoje vietoje išimtinai vyriškoje draugijoje, koncentruojantis tik į mokslus. Tokioje aplinkoje kyla mišrioms atviro tipo mokykloms nebūdingų problemų. Vyriausiajam pačiam ne kartą teko išgirsti iš kolegų, kurių sūnus mokosi „Sajatori“ ar ją baigė, puse lūpų pasakojamas istorijas apie smurtą ir seksualinę prievartą jaunesnių mokinių atžvilgiu. Mokykloje visuotinai galiojanti „tylos“ taisyklė, užkirsdavo kelią, bet kokių nemalonių faktų paviešinimui už šios įstaigos tvoros. Ta pati nerašyta taisyklė draudė patyrusiam prievartą kam nors pasiskųsti. Pasielgusiam kitaip vietos šioje mokykloje nebūdavo. Čia nestebino faktas, kad kažkas iš vyresnio kurso turi pasirinkęs artimesniam bendravimui geruoju ar piktuoju ką nors iš žemesnio kurso. Jei buvai pakankamai fiziškai stiprus, čia galėjai apginti save ir savo draugus. Bet jei ne ir tave kas nors pasirinkdavo kaip auką, telikdavo tik nusilenkti likimui arba išeiti kitur. Tačiau tik turint rankose „Sajatori“ mokyklos baigimo diplomą tau nereikėdavo jaudintis ar pateksi į pasirinktą aukštąją mokyklą.
    - Asmeniškai aš negalėčiau mokytis mėnesių mėnesiais gyvendamas už aukštos tvoros. – dviprasmiškai šyptelėjo estetikos chirurgas. – Ir dar ten, kur siaučia „moterų bado“ virusas. 
    Būtent todėl įstaigoje, kurioje auklėjimo sistema buvo pagrįsta pagarba moteriai, tačiau nebuvo nė vienos moters, pačių mokinių buvo sugalvota neregima „moteriškumo“ siena tarp smurtaujančių ir jų aukų. Buvo susikurtas „gynėjas“ pirmakursiams iš pirmakursių tarpo. Kartu tai buvo tarsi gyvas pavyzdįs laikotarpyje nuo vienų atostogų iki kitų, kai mokiniai mėnesiui palikdavo įgrisusią „Sajatori“, jog egzistuoja ir kitas pasaulis, kuriame yra merginų. Gal kam nors ši tradicija ir gali pasirodyti kvaila ar juokinga, tačiau tikrovėje ji nepriekaištingai veikė. Ir ne tik dėl mokyklos papročių laikymosi. Kuriam iš susipešti panorusių nepraeis toks noras, kai tarp jo ir jo priešininko staiga atsiras kažkas „tokio“. Smurtas gimdo smurtą. Jei skriaudiką bandytų sustabdyti kas iš vaikinų, tai tebūtų įvertinta kaip kitos pusės palaikymas. Atsakas į tai tebūtų vėl bereikalingas smurtas. Visai kas kita, kai tai padaro štai tokia „mergaitė“. Ir ne kumščiais, o tik savo buvimu, nepažeisdama kito, fiziškai stipresnio asmens, grynai „vyriško“ suvokimo jo aukštesnio statuso šioje vaikinų bendruomenėje. Vienas dalykas smogti vaikinui. Visai kitas dalykas smogti, pastumti ar įskaudinti kažką, kas aplinkui ir visuotinai bendro sutarimo dėka yra suvokiama, kaip moteris. Tokio elgesio nepateisins net artimiausi draugai. Bet kuris iš jų pasakys, kad naktį į kambarį įvirtęs būrys vaikinų, nuoširdžiai išvanojusių jam šonus, pasielgė teisingai.
    - „Gerai, kad savo laiku įkalbėjau tėvus nesiusti manęs ten“. – pamanė gydytojas, vėl nugrimzdamas į girdėto iš profesoriaus Lamberto pasakojimo apmąstymus.
      Smurtas prieš šį skraidymo klubo „žaisliuką“ buvo tolygus užpuolimui bet kurio iš „Gojos“ vadovų, jau vien dėl savo padėties klube pripažįstamų „Sajatori“ dievukais. Ir aišku su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vidinė „tylos“ taisyklė čia nebegaliodavo. Privalomas kaltininko svarstymas mokinių savivaldos komitete šiuo atveju pasibaigtu neabejotinu sprendimu kreiptis į mokyklos vadovybę su prašymų pašalinti jį iš mokyklos. Beje, toks kreipimasis nedelsiant būtų patenkintas, neatsižvelgiant į mokinio šeimos turtinę ar visuomeninę padėtį. Šios įstaigos egzistavimo istorijoje niekada nebuvo užfiksuotas koks nors „Gojos mergaitės“ užpuolimo faktas.
    - Įsivaizduok, jog šiame „žaidime“ dalyvauja visa „Sajatori“ nuo pat pirmo skambučio iki paskutinio. – pasisukdamas eiti baigė savo pasakojimą Lambertas. - Ir mokiniai, ir pedagogai.
    Saugoma tradicijų, sukurta mokinių svajonių ir fantazijos, valdydama konfliktines situacijas tik savo žavesio dėka, ši „mergaitė“ prisidėjo prie ypatingo šios auklėjimo įstaigos įvaizdžio kūrimo. Įstoti čia galėjo tik patys sumaniausi, įgiję teisę gauti valstybės ar kokių nors labdaringų organizacijų teikiamas stipendijas ir paramą. Na ir aišku pačių turtingiausių šeimų vaikai, su sąlyga, jog jiems teks mokytis taip pat sunkiai, kaip ir likusiesiems, kelią gyvenime prasiskinantiems tik savo gabumų dėka.
    Ligoninės vadovo neveiklumo laikotarpį nutraukė sekretorė, įžengusi į kabinetą be pakvietimo.
    Pas Jūs lankytojas, pone. – Nelaukdama atsakymo, ji pasitraukė į šalį ir praleido vidun komandorą Danielį Old‘ren. Po ko skubiai pasišalino.
    Pajuodę paakiai ir nenatūraliai raustelėję skruostai sakė apie nemiegotą naktį ir nemenką kiekį tonizuojančių preparatų.
    - „Dar po paros jis bus priverstas prigulti. “ – pamanė gydytojas, žengdamas prie darbo stalo. Panaudoti medikamentai užtikrintai palaikydavo žmogų aukščiausio budrumo būsenoje gana ilgą laiką. Tačiau, nenorint patirti rimtų sveikatos sutrikimų, jiems nustojus veikti buvo būtina išmiegoti bent dvylika standartinių valandų.
    - Gera diena, daktare. – komandoro balsas suskambo dusliai. Lemtis lėmė dar kartą jam patirtį visą netekties skausmą, atsiimant dar vieno brangaus žmogaus kūną iš ligoninės lavoninės.
    - Sveiki. – skirtingai nuo Danielio, mediko balsas suskambo žvaliai. Daugiau nieko netardamas Vyriausiasis link jo pastūmė atskirai nuo kitų ant stalo gulinčias trys elektronines mirties liudijimų korteles.
    Komandoro ranka sustingo pusiaukelėje, o žvilgsnis rodė visišką nesupratimą.
    - Miku irgi? – Danielis atsistojo tiesiai, tarsi pasiruošdamas priimti eilinį smūgį. – O trečia kieno?
    - Čia visų Jūsų vaikų, komandore. – gydytojas pažvelgė karininkui tiesiai į akis. – Matu Old‘ren, Miku Old‘ren ir Aisti Dant. Kūnai paruošti transportavimui. Prie dviejų paskutinių pridėtos nuorodos, kad dėl kūnų būsenos negali įvykti atsisveikinimas žvelgiant į jūrą.
    Vyriausiasis mėgavosi šia akimirka. Jis akimirksniu suvokė, kad prieš nepilną valandą apsilankę saugumo tarnybos pareigūnai veikė nieko nežinant komandorui.
    - Aisti juk gyva. – šį kartą atrodė, jog Danielis tuoj palūš nuo užgriuvusios negandų naštos. Matėsi, kad ryšium su paskutinių dienų įvykiais jis vis tik nebuvo tikras tuo, ką sako. Viskas aplink ji keitėsi jam vis dar nesuvokiamu greičiu. Vyriškis užmerkė akis ir papurtęs galvą abejomis rankomis atsirėmė į stalą.
    - Miku taip pat gyvas. – chirurgas ranka mostelėjo link stiklinės kabineto sienos. – Matyt įvyko kažkas itin svarbaus, kol Jūs lakstėte tarp planetos paviršiaus ir savo kosminių fortų. Kažkas, dėl ko buvo Jums nežinant priimti tokie skubus sprendimai.
    - Su manimi buvo susisiekęs Gynybos departamento Informacijos sektoriaus vadovas, tačiau atsisakė šnekėti net ir uždaru apsaugotu kanalu. – Danielis Old‘ren žengė prie stiklo, skiriančio jį nuo Miku palatos. – Iš vadavietės aš išvykau anksčiau, nei ten pasirodė pasiųstas su manimi susitikti saugumo tarnybos ryšių karininkas. Prasilenkėme kažkur kelyje. Tikriausiai jau žinote, kad šiandiena ryte savo namuose buvo išžudyti visi Ypatingų situacijų valdymo grupės nariai.
    - Žinau. – šį kartą Vyriausiojo balsas nuskambėjo liūdnai. – Kūnai atvežti pas mus. Nužudyti kartu su savo šeimomis ir juos saugojusiais apsauginiais. Netekau keleto tikrai artimų draugų. Iki šio ryto netgi nežinojau, jog jie priklausė šiai grupei.
    - Tai ir yra didžiausia bėda. – prie stiklinės pertvaros stovinčio Danielio veidas atrodė labai susirūpinęs. – Siauras ratas žmonių žinojo apie šios grupės egzistavimą. Dar mažesnis matė šios grupės narių kodinių vardų sąrašą. Ir tik keli žmonės žinojo jų tikruosius vardus. Tarp tų paskutinių nepatikimų nėra. Juk faktiškai jie yra šios planetos savininkais. Kaip buvęs specialiųjų pajėgų kariškis, Jūs suprantate, ką tai reiškia.
    - Žinau. – gydytojas pritariamai linktelėjo galva. – Nuo šios akimirkos tiems, kuriuos jie pasirinko galimais taikiniais, saugios vietos šiame žvaigždžių sektoriuje nėra. Ir taip bus iki tol, kol nesurasite tarp saviškių tų, kurie paviešina visas jūsų paslaptis.


    - Pradėta priedangos operacija. – Arnoldas Stancis kalbėjo tyliu balsu. – Jūs, komandore, ir Jūsų šeima yra vieni iš pirmųjų sąraše.
    Gynybos departamento Informacijos sektoriaus vadovas ištiesė Danieliui duomenų laikmeną. Vyrai stovėjo visiškai vieni koridoriuje ištisinėmis plieno spalvos metalo sienomis, vedančiame į padidinto slaptumo pasitarimų salę prezidento rūmuose.
    - Čia viskas išjungta. – pareigūnas apvedė ore pirštu ratą, tarsi rodydamas į lubas ir sienas. – Galime trumpai šnektelėti. Visą informaciją rasite šioje laikmenoje. Turime tik vieną prašymą – kaip galima greičiau išsiaiškinkite savo santykius su žmona. Jei Jūs nuspręsite nelikti kartu, jai geriau nežinoti to, kas yra čia įrašytą.
    - Ne jau viskas taip rimta, kad šnekamės čia, o ne ten. - Danielis galva linktelėjo į posėdžių salės duris.
    - Pasakyti tiesą. – Arnoldo veidas buvo nepaprastai rimtas, veikiau susirūpinęs, bet tik ne išsigandęs. – Aš nežinau. Man pradeda atrodyti, jog mes nebekontroliuojame situacijos. Šiandiena ryte didžiausi planetos dienraščiai paviešino faktus apie Prezidento ir Dž. D. Manteno galimą piktavališką susitarimą skirstant valstybinius užsakymus prieš dvejus metus. Aišku nieks nieko neįrodys. Konkursų rezultatai yra akivaizdūs. Bet išlieka faktas, kad juose laimėjo tik pastarojo koncerno valdomos įmonės. Dabar galima viską neigti, kiek tik nori. Visuomenėje abejonės ir nepasitikėjimas vis tiek ilgam išliks. Beveik esame tikri, kad šis informacijos paskleidimas,  karo lėktuvų antpuoliai ir rytmetinės žudynės yra vieno didelio sumanymo dalis. Jei esame teisūs, tada tai tik pradžia. Todėl būtina kaip galima greičiau pabandyti paslėpti kai kuriuos žmones ir jų šeimų narius, tarp jų ir Jūsų. Prie kiekvieno juk sargybinio nepastatysime. Nors tikriausiai tai mažai padėtų.
    Automatinės durys prie apsaugos posto tyliai šnarėdamos atsivėrė, įleisdamos į koridorių būrelį pakviestų į pasitarimą žmonių. Supratingai linktelėjęs galvą komandoras žengė salės link.


    Nedidukas, vidutinio amžiaus vyras su nuslydusiais ant nosies galo apvalainiais akiniais buvo aiškiai sutrikęs. Žuvus jo tiesioginiam viršininkui – vienam iš Ypatingų situacijų valdymo grupės narių, jam pirmą kartą pagal savo užimamas pareigas teko teikti tyrimo išvadas tokio aukšto rango asmenų grupei.
    -„Mediciniškai jam, matyt, negalima regos korekcija kitais būdais, jei naudojasi šitais. “- pamanė Danielis, abejingai žvelgdamas į neįsimintinos išvaizdos mokslininką, palinkusį prie erdvinio vaizdo ir garso projektoriaus. – „Štai tokiam tai tikrai lengva būtų išnykti minioje. “
    Komandorą šiuo metu labiau domino ne ekspertų tirtos poilsio komplekso antpuolio aplinkybės ir jų teikiamos išvados. Ri mirtis tarsi perkirto jo pačio daugelį metų nenorėtą išnarplioti „Gordijaus mazgą“. Visą tą laiką jis žinojo, ką nori pasakyti savo žmonai, bet tik dabar jis iš tikro norėjo ištarti jai šiuos žodžius. Paviešintos asmeninio gyvenimo paslaptys, žuvęs sūnus ir būtinumas priimti greitą sprendimą, kad saugiai galėtų paslėpti du vaikus, kurie dabar yra tikroji jo šeima ir tai, kas liko iš ankstesnio nerūpestingo gyvenimo. Patogus metas, juolab, kad savo laiku suspėjo išslapstyti didesnę dalį turto, įgydamas jį kitų, nuo jo priklausomų ir jam artimų žmonių vardu.
    -Aš pasiruošęs. – nuo projektoriaus atsklidę žodžiai nutraukė Danielio apmastymus.
    Salėje nutilo prislopintos susirinkusiųjų šnekos. Beveik visi su neslepiamu smalsumu varstė žvilgsniais prieš juos stovintį tyrimams vadovaujantį mokslininką. Tik keli iš čia esančių, tarp jų ir Danielis Old‘ren, buvo gavę atliktų tyrimų išvadas iš anksto ir jau spėję su jomis susipažinti.
    Komandoras nesiklausė monotonišku balsu eksperto vardijamų visiems daugiau ar mažiau žinomų įvykio aplinkybių. Žvelgdamas į erdvinio projektoriaus atkuriamus vaizdus jis tik stipriau sugniaužė kumščius, kai eilinį kartą pamatė išraustą sprogimų Gelbėtojų korpuso bazės pakilimo taką su išsimėčiusiomis susprogdintų mechanizmų nuolaužomis. Kažkur čia, tarp gretoje sustingusių sudegintų mokomųjų naikintuvų, stovėjo Matu lėktuvas. Nedidelis aviacinės patrankėlės sviedinys kliudė galvą ir nesprogęs nuskriejo tolyn, įsirėždamas į gretimai stovėjusį aparatą. Puolantysis šaudė klasikiniu būdu - dideliu greičiu užskrisdamas išilgai sustatytų dvisparnių rikiuotės ir taikydamasis visu korpusu. Kaip kariškį, būtent toks kovos būdas jį labiausiai ir trikdė. Irvino planetos karinės  pajėgos neturėjo šiuo metu jokios technikos, galinčios kovoti tokiu primityviu būdu. Nebent šaudytų į žemai skrendančius užpuolikus iš lengvųjų šaulių ginklų. Visos jų žinioje esančios „protingos“ kovinės sistemos prieš šį priešą buvo neveiksmingos.
    -Jūs paminėjote, kad Aukso salas užpuolę naikintuvai nenaudojo jokių savaime nusitaikančių sviedinių. – iš matymo pažįstamas Danieliui pulkininkas, su civilinės gynybos tarnybos antsiuvais ant rankovės, kilstelėjo ranką. – Kaip galite tai paaiškinti?
    -Tiesa sakant, tai yra susiję su jų nematomumu. – ekspertas pirštu pasitaisė smuktelėjusius akinius. – Mūsų specialistai padarė vienintelę įmanomą loginę išvadą ir mes esame ją visiškai įsitikinę. Priešas panaudojo patį paprasčiausią plazmotroną ir apgaubė savo skraidymo aparatus taip vadinamu  ištisiniu „plazmos kokonu“.
    -Jei aš teisingai pamenu prieš daugelį metų Karo akademijoje klausytas paskaitas, toks kovinio lėktuvo apsaugos būdas yra naudojamas su tam tikromis išlygomis. – pulkininkas vėl kilstelėjo ranką.
    -Tas taip pat yra tiesa. – kriminalistas sustabdė demonstruotą įrašą vietoje, kur žydro dangaus fone buvo matyti juodas, šiek tiek jauno mėnulio diską primenantis, aparatas be atmosferoje skraidantiems lėktuvams būdingos  uodegos. – Plazmotronas jonizuoja orą priekiniame šio skraiduolio paviršiuje. Susidariusi plazma, veikiama oro srauto, teka išilgai korpuso, apgaubdama jį ištisiniu sluoksniu. Šis būdas yra naudojamas žvalgybiniuose mechaniniuose įrenginiuose vizualiam stebėjimui, bet  tik ne naikintuvuose. Priežastis yra viena – plazma yra blogas laidininkams ne tik signalams, ateinantiems iš išorės, bet ir sklindantiems iš šio kokono vidaus.
    -Jei teisingai Jūs supratau, - pirmoje eilėje sėdėjęs vienos iš sostinės salas saugančių kovinių eskadrilių vadų pakilo iš savo vietos, - tai ne tik mes jų nematome savo radarų ekrane, bet ir jie patys yra visiškai „akli“.
    -Teisingai supratote. – neišvaizdusis vyriškis pirmą kartą nusišypsojo geraširdiška plačia šypsena. – Mūsų priešininkas negali įjunkti jokių savaime nusitaikančių sistemų, radarų ar aplinką stebinčiu sensorių, kadangi tas pats plazmos sluoksnis visiškai nuslopina bet kokius jų signalus. Dėl šios priežasties jie ir kaunasi, naudodami tik nevaldomus sviedinius bei didelės greitašaudos patrankėles.
    -Mūsų lakūnai net negalėjo į juos nusitaikyti. – liūdni karo aviacijai vadovaujančio pulkininko-leitenanto, atrodo sau pačiam ištarti žodžiai, staiga stojusioje tyloje buvo girdimi visoje salėje.
    -Iki šiol buvo įpratę užfiksavę taikinį ir paspaudę gaiduką jį užmiršti. – kariškis pašoko iš savo vietos, tarsi ketindamas pateisinti patirtą pralaimėjimą. – Mūsų niekas neruošė kautis su priešu akis į akį, šaudant iš pačių paprasčiausių ginklų, kai skrendama kelių machų greičiu.
    -Sakyčiau, kad mes neturime duomenų, kad ten kas būtų kovęsis taip lėkdamas. – ekspertas atrodytu nereikšminga fraze suvaldė situaciją ir neleido salėje kilti šurmuliui. – Tirti mūsų naikintuvų prietaisų siųsti duomenys parodė, kad lakūnai sutriko, kai savaime nusitaikančios kovinės sistemos nefiksavo šalia esančio priešo. Vietoje to, kad pradėtų vengimo manevrus, jie ėmė tikrinti, jų manymu, neveikiančias sistemas, tuo pačiu leisdami  ramiai užpuolikams nusitaikyti. Gal labai ir nereikėtų kaltinti žuvusių karininkų, kadangi tie keli priešais juos buvę ir vizualiai matomi naikintuvai buvo ne paprastų ginklų šūvio nuotolyje bei tiesioginės grėsmės nekėlė.  Sprendžiant iš išgyvenusių pranešimų, tikrieji jų priešininkai pasirodė iš užnugario, puldami iš viršaus žemyn ir iš apačios aukštyn. Radarai juk jų nefiksavo. Nežinodami tikrosios padėties mūsų lakūnai skrido ne pačiu didžiausiu greičiu.
    -Plazma, kaip tokia, pati skleidžia elektromagnetinius impulsus. – Danielis, susipažinęs su tyrimo išvadomis prieš kelias valandas iki susirinkimo pradžios, buvo tinkamai jam pasiruošęs, todėl uždavė vienintelį jam rūpimą klausimą. – Negana to, nykdama atmosferoje, palieka jonizuoto oro pėdsaką paskui skraidymo aparatą. Net plazmotrone sukurta žemos temperatūros plazma turi savo temperatūrą, kuri gali skirtis nuo lėktuvą supančios aplinkos temperatūros. Visą tai gali fiksuoti mūsų radarai ir kitos stebėjimo elektroninės stebėjimo priemonės. Taip pat į tai reaguoja savaime nusitaikančių sistemų sensoriai. Tai kodėl mes jų nematome?
    -Tai ir yra didžiausia paslaptis, su kuria šiame tyrime susidūrė mūsų specialistai. – ekspertas žvelgė į komandorą rimtu protingu žvilgsniu. – Tie, kas sukūrė šiuos skraidymo aparatus, surado būdą pašalinti ir elektromagnetinius impulsus, ir plazmos jonizuojantį pėdsaką atmosferoje. Jie išsprendė problemą, dėl kurios karo aviacijoje šis metodas iki šiol buvo taikomas ribotai: daugiau aerodinaminėms lėktuvų savybėms pakeisti ar skraidymo ir manevravimo greičiui padidinti, nei apsaugai nuo priešo radarų. Drįsčiau teigti, kad jie neišsprendė tik vienos problemos – kaip iš plazmos kokono paskleisti nefiksuojamus radaro ir sensorių impulsus. Aš, asmeniškai, nežinau nei teorine, nei praktine prasme tokio įrenginio, kuris skleistų iki šiol nežinomą mokslui signalų rūšį. Jei tik jie pabandytų kokių nors būdų palikti angas kokone radaro veikimui užtikrinti, mes iš karto juos pamatytume. O dėl temperatūros – Irvino planeta yra ypatinga tuo, kad atitinkamu metų laiku ir atitinkamame aukštyje oro temperatūra yra vienoda. Žinodami išankstinius duomenis, jie paprasčiausiai rizikuoja, keisdami gaminamos plazmos temperatūrą. Sensorius išorėje tikrai nenaudojamas. Gal dėl to, jie skraido labai žemai. Viskas keičiasi atėjus tik audrų sezonui, bet tada atsiranda kita problema. Esant dideliems audros debesims, juk radarai ir taip neveikia. 
    -Suprantu, kad Jūs neesate šios srities specialistas, tačiau norėčiau vis tik paklausti. - iki šiol nė žodžio neprataręs M. J. Nortedas linktelėjo galvą ekspertų grupės vadovui. – Kaip su jais reikėtų kovoti?
    -Manyčiau, kad akis į akį, vizualaus stebėjimo zonoje ir, be abejo, nenaudojant jokių savaime nusitaikančių kovinių sistemų. – vyriškis vėl pasitaisė akinius ant nosies. – Sakyčiau, kaip anksčiau pažymėjo čia pasisakęs karininkas, šaudant nevaldomais sviediniais ir automatiniais ginklais.
    -Išskyrus sunkiuosius smogiamuosius lėktuvus, pas mus nėra skraidymo aparatų, galinčių naudoti tokius ginklus. - Arnoldas Stancis sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Jau kelios naikintuvų pilotų kartos nebuvo mokamos kautis tokiu archaišku būdu. Lėktuvų perginklavimui ir žmonių parengimui reikalingas laikas. Ir kas yra svarbiausia, mes turime sukurti vizualaus stebėjimo ir priešlaikinio pranešimo sistemą. Tam taip pat reikalingi tinkamai parengti žmonės, kurių mes dabar neturime. Šiuo metu orbitoje aplink planetą sukasi tik du žvalgybos palydovai, galintys fiksuoti skraidančius objektus tokiu būdu. Jie gali stebėti tik labai mažą plotą. Faktiškai, dabar jie kybo virš sostinės salų rajono. Net ir pastebėjus priešą, su turimais ginklais, mes tegalime tiek iš kosmoso, tiek iš ant žemės esančių priešlėktuvinės gynybos kompleksų šaudyti užtveriamąja ugnimi.
    -Kosminių ginkluotųjų pajėgų panaudojimas priešlėktuvinės gynybos tikslais yra neefektyvus. – komandoro Danielio Old‘ren balsas nuskambėjo griežtai. – Mes negalime šaudyti nei iš asteroiduose esančių fortų, nei iš orbitoje budinčių sargybos laivų, kai priešininkas yra arti gyvenamų teritorijų. Išeitų, jog šaudome į savo pačių piliečius. Be to, vizuali stebėjimo sistema, kai padangė žvalgoma tik optiniais prietaisais, neužtikrina tinkamo ir savalaikio pranešimo apie besiartinantį pavojų. Aš negaliu laikyti orbitiniuose fortuose savo ugnies valdymo karininkų, pastoviai uždėjusių pirštą ant šaudymo komandos klavišo ir laukiančių kieno nors riktelėjimo iš apačios. Tai labai vargina. Patys stebėtojai taip pat gali apsirikti. O tokių melagingų ir klaidinančių pranešimų bus begalė. Nejaugi pagal kiekvieną iš jų mes turėsime aklai šaudyti į bet ką apačioje?
    -Bet juk mes turime tinkamai parengtų pilotų ir nemažai. - Dž. D. Manteno balsas atkreipė visų buvusių salėje dėmesį. Danielis tik dabar pastebėjo, jog senasis verslininkas taip pat yra čia. – Mokyklų eskadrilės. Ten viskas pradedama nuo pačių pagrindų. Jie ir šaudyti mokosi, pliekdami ore į taikinius dažų kamuoliukais iš savo pneumatinių patrankėlių bei kovodami  vienas su kitu akis į akį. Tereiktų tik pakeisti jų naudojamus naikintuvus į tikrus.
    -Džei, tai nejuokinga. – šiuos žodžius Prezidentas ištarė aiškiai nepatenkintu balsu. – Ten juk vaikai.
    -Visų jų lėktuvėlių nepakeisime. – Arnoldo Stancio dalykišku, bet šiek tiek susimasčiusiu, balsu ištarti žodžiai nemaloniu šaltuku atsiliepė daugelio salėje buvusių ir turinčių vaikų širdyse. – Skraidymui koviniais naikintuvais reikalingi visai kiti įgūdžiai, kurių jie neturi. Tačiau šios eskadrilės gali atlikti tolimąją žvalgybą vandenyne ir artimąją salų prieigose.
    -Jūs siūlote mūsų pačių vaikais uždangstyti dabar esamas skyles gynybos sistemoje? – atrodė, kad  M. J. Nortedas nelinkęs pritarti tokiam siūlymui.
    -Su visa pagarba, Prezidente, o mes kito pasirinkimo dabar neturime. – atrodė, kad Gynybos departamento Informacijos sektoriaus vadovas surado bent dalinį kilusios problemos sprendimo būdą bei buvo linkęs ir toliau įrodinėti savo teisumą. – Eskadrilės yra beveik kiekvienoje didesnėje aukštesnės pakopos mokykloje. Švietimo departamentas mokomųjų naikintuvų turi didelį kiekį. Juk jie yra mokymo priemonė. Galinčių jais skraidyti skaičius dešimtimis kartų lenkia dabar turimų karo lakūnų skaičių. Pasikeisdami jie galėtų tiesiog „kyboti“ ore ištisą parą iš anksto įspėdami apie pavojų. Mes, savo ruožtu, galėtume išsaugoti ir turimus kovinius skaidymo aparatus, ir juos valdančius karius bei juos naudoti tiesioginei grėsmei atremti, o ne kaip „patrankų mėsą“ nuolat priešo puldinėjamose patruliuose vandenyne.
    Klausydamasis šio ginčo Danielis suvokė, kad tai yra tiesa, nors ir labai kraupi.
    -Manau, kad laikas kreiptis su oficialiu pagalbos prašymu į Teros Sąjungos Vyriausybę. – pasigirdo kažkieno balsas iš salės. – Nesvarbu, kad konfliktas yra kol kas tik lokalinio pobūdžio ir nekelia tiesioginės grėsmės planetos egzistencijai.
    -„Dar ir kaip kelia“. – pamanė komandoras. – „Bėda tik, kad pagalbos dabar prašyti iš Vyriausybės mes negalime. “
2010-06-27 12:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-31 00:33
Dvasių Vedlė
Ne, rimtai, gerbiu autorę už jos sugebėjimą tiek prirašyti, man tiek kantrybės neužtektų... todėl aš ir dievinu fantasy :)

Skaityti buvo šiek tiek monotoniška, bet visai pakenčiama. Labai laukiu kol mūsų bernas su papais pabus :D Įdomu kokia jo reakcija bus...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-28 22:27
Nuar
Gmite, aš suprantu ką tu nori pasakyti. Patikėk, kad gerbiu tavo nuomone. Bet aš jau nebegaliu ką nors pakeisti. Šis rašinys keistokas nuo pat pirmo skyriaus. O žodžių juk net kirvių neiškirsi. Toliau bus tik blogiau. Vienintelis būdas - iš viso atsisakyti tęsti "Mokyklos eskadrilę". Tačiau aš niekada nemetu pradėtų darbų, nebent jie taptų neteisingais kitų žmonių atžvilgiu. Kol kas, rodos, nieko neįskaudinau ir niekuo niekam nepakenkiau. Todėl norisi rašyti toliau.
Aš pabandysiu rašyti kitaip pradėtoje dvikovoje apie "dvasių vedlę". Pažiūrėsim, gal tau patiks:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-27 21:27
Nuar
Duodu žodį - sekančiame skyriuje mūšis :)) O dėl transvestitų man buvo visada keista: kai vaikinas dėvi moteriškus rūbus - jis automatiškai transvestitas, net jei jam tai nekelia jokio lytinio jaudulio. Kai mergina dėvi vyriško stiliaus juodą kostiumą - ji biznes ledi, nors ir patiria tokį jausmą, varstomą susižavėjusių vyriškių žvilgsnių. Įdomu, kas gi žmoguje lemia tokius vertinimo kriterijus ir kodėl? Aš neabejotinai turiu savo nuomone. Tačiau Jūsų pamastymai šia tema man labai padėtų kūriant pagrindinius herojus supančių žmonių charakterių bruožus. Dėkui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-27 17:39
Fatal Error


Kad ir kaip bebūtų įdomu skaityti sci-fic, bet čia jau per daug protingų plepalų. Masyvus informacijos srautas labai "krūtai" yra mokslinėje fantastikoje, bet man asmeniškai jau reik ir veiksmo.

Gana praplovinėt smegenis, numesk kokį gabalą action, nes motyvacijos skaityti neturėjimas tuoj atsiras. Bent jau man :) 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-27 17:00
Meškiukas
Nežinau nei kas ta "Princess Princess", nei kas tas dorami.Specifinei grupei žmonių, kuriem šie burtažodžiai suprantami, greičiausiai patiktų.
Per daug tuščio pasakojimo apie įvairius dalykus, kurie gali būti neįdomūs. Iškart prisiminiau Ž.Verno "15 metų kapitoną", kur keli lapai buvo vien sausi faktai apie vergiją Afrikoje. Visada juos praleisdavau, nes buvo neįdomu. Čia tas pats. Dar plius tema apie transvestitus visai nežavi. Galbūt, jei būtų pateikta kitaip, visa tai šokiruotų taip, kad perskaitytum iki galo. Dabar gi sustojau skaitęs ties 6 pastraipa.
Jei kitiems patiko, puiku. Galbūt dar bandysiu "sukramtyti" kūrinį vėliau, tačiau jau pati pradžia atbaidė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-27 13:26
Nuar
Skaitančiajam šis skyrius gali pasirodyti dar keistesnis už pirmąjį. Norėčiau tik pasakyti, kad berniukas mergaitės rūbais yra neišgalvotas. Tai istorinis faktas. XIX amžiuje Europos tik berniukams skirtos uždaro tipo mokyklos susidūrė su dvejomis problemomis, kurių nepajėgė išspręsti tuo metu vyraujantį fizinėmis bausmėmis grindžiama mokymo sistema: smurtas mokinių tarpe ir greitai plintantis homoseksualizmas. Skirtingai nuo dabartinių pedagogų, linkusių įvardinti bet kokią problemą "motyvacijos mokytis neturėjimu", bet nesiūlyti konkrečių sprendimo priemonių, prieš du šimtus metų dirbę mokytojai pabandė suteikti tokią "motyvaciją" šiuo, iš pirmo žvilgsnio keistu būdu. Tiesa, tokia "mergaitė" pamokose ir pamokų ruošimo valandomis tarp mokinių nebūdavo. "Ji" pasirodydavo tik laisvalaikiui skirtu metu. Tokie perrengti vaikai buvo ne kiekvienoje mokykloje. Tai neturėjo nieko bendro su seksu ar panašiais dalykais. Moralės normos šiose mokyklose buvo griežtai saugomos. Sunku patikėti, bet tai padėjo. Sutinku, kad šiame skyriuje iš mano pusės yra daug tuščiažodžiavimo, bet norėjosi paaiškinti tikrąją tokio berniuko paskirtį. Anime ir manga mėgėjams gali kilti "deja vu" jausmas. 2002 metais buvo sukurta manga "Princess Princess", 2006 tokiu pat pavadinimu anime serialas, o doramų mėgėjai gali prisiminti 2006 vaidybinį filmą "Princess Princess Di". Mangoje ir anime seriale yra pasakojama lengva istorija apie linksmą gyvenimą berniukų mokykloje, doramoje vaizduojama dvieju berniukų grupių kovą dėl įtakos ir populiarumo mokykloje. Tačiau nė viename iš šių kūrinių perrengto berniuko istorija nėra pasakojama, remiantis tikrąja jo paskirtimi. Šie kūriniai veikiau yra skirti jajoi mėgėjams, kadangi balansuoja tarp comedy ir būtent šio žanro. Tikiuosi į šias "lankas" "Mokyklos eskadrilėje" aš tikrai nenuklysiu:) Taip pat tikiuosi, kad iki plagijavimo nenusiritau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą