Rašyk
Eilės (78172)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10916)
Vaikams (2717)
Slam (79)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pagaliau jis pradėjo savo pasakojimą, kurio dar praeitą vakarą išgirsti nesitikėjau. Užrašiau jį visą, nieko nepridurdamas, neatimdamas  ar kaip nors kitaip savaip interpretuodamas…

                              ANGELO PASAKOJIMAS

                                  Šešėlių slėnis

Pradžioje tau noriu paminėti, kad aš labai gerai žinau kas yra kitoks gyvenimas, nei tu išgirsi dabar. Žinau ką reiškia mąstyti šviesiomis mintimis, nešioti savyje tyrus jausmus ir gyventi nuolatos tarp kitų, tokių pačių, kaip ką tik minėjau apie save tolimoje praeityje. Manau, kartas nuo karto paminėsiu ir šios praeities detales…
  Tu jau girdėjai, kaip nušliaužiau, pasiėmęs tai, kas liko iš mano lūžusių sparnų, į slėnio šešėlius. Tie šešėliai buvo tokie tamsūs ir gilūs, kad mintyse jau pirmosiomis dienomis daviau pavadinimą savo naujam prieglobsčiui: Šešėlių slėnis…
  Gerai, kad kažkaip nesąmoningai pasiėmiau sparnus ir nusitempiau su savimi. Pradžioje jie man tikrai padėjo apsiprasti su šalčiu ir kieta žeme ten, slėnyje, kuriam laikui atstodami guolį. Netgi jutau spinduliuojant iš jų savotišką palaimą, kurios netekau, tačiau su kiekviena diena ji blėso…
  Šešėliai. Jie tamsūs ir gilūs, kuriuose galima taip puikiai pasislėpti. Tuomet dar nesupratau, kodėl būtent į juos, o ne įšviesią, aiškiai matomą vietovę aš šliaužiau: ten, kur mane surastų ar bent kas nors galėtų padėti, bent paguosti ar patarti – ką daryti toliau? Man tai buvo pirmas toks smūgis ir be galo skaudus. Ne kiek susmigimas savais kaulais į žemę, bet - vidinis, apvertęs visą mano gyvenimą, pakeitęs mąstymą ir elgesį. Kiek pamenu, tuomet galvoje man sukosi klausimai: Už ką, kodėl, kodėl būtent man? Šie klausimai spaudė man smilkinius ir dusino iš vidaus ne šiaip sau. Labai gerai prisiminiau tuos vaizdus, kai ne tik aš vienas užriesdavau galvą aukštyn ir ne vienintelis laukdavau, kada mus lydėjusieji ar sutinkantys prapliups ovacijomis, džiaugsmo šūksniais, keldami pagarbos šurmulį. O po to, prie bendro vaišių stalo plos per petį ir žavėsis, kraipydami galvas, kiekvienu papasakotu žygdarbiu ten, padangėse…
  Šios, staiga ir nuolatos iškildavę prisiminimų nuotrupos, gniaužė ir spaudė gal net labiau, nei iškilę klausimai. Vidinis skausmas nustelbė visus sumušimus, netgi pastovius dūrius į rankas nuo apgailėtinai atrodžiusių sparnų liekanų, kai užsimiršęs susižeisdavau alkūnes. Kurį laiką rankomis pastoviai tekėjo kraujas…
  Ilgai, net nepamenu kiek, gulėjau šešėliuose nereaguodamas į nieką, kas dėjosi aplinkui, nejaudino niekas, norėjosi tik išnykti, prasmegti arba, kaip ir daugumai įprasta panašioje situacijoje, pabusti ir suprasti, kad tai viso labo tik susapnuotas košmaras…

                        Bevaisės brolių pastangos

Kartais netoliese išgirsdavau žingsnius. Nežinojau ir neturėjau supratimo kieno jie galėtų būti. Aš tik spausdavausi dar labiau po kokiomis nors tarpeklių atbrailomis ir sustingdavau. Iš baimės? Panašiai… Ta baimė buvo ne kas kita, kaip tik nenoras girdėti klausimus, nesvarbu – naivius ar su užuojauta…. Nepamenu kiek praėjo dienų, kai pradėjau girdėti savo vardą. Taip, mane šaukdavo. Kartais matydavau net ir šešėlį, kurį nesunkiai atpažindavau, prasklendantį visai šalia savojo urvo. Bet aš tylėjau ir glaudžiausi prie šaltų ir slidžių sienų…Tu paklausi kodėl taip kvailai elgiausi ir neatsiliepiau manęs ieškojusiems, nors žinojau, kad tai broliai? Visų pirma vis dar buvau pasimetęs, nieko gerai nesuprantantis, galima tiesiog pasakyti: buvau šoko būsenoje arba - be orientacijos. Be to apmaudas ir pyktis, kad tai nutiko būtent man, darė savo…
  Kita priežastis, ji gal dar ir stipresnė, aš bijojau. Ko dar bijojau? Kad suprastum, reikia kai ką šiek tiek paaiškinti. Matai, pamenu save tarnybos pradžioje tame legione, kuriame buvau karys. Kai nutikdavo kažkas panašaus kitiems, kaip man, aš ant jų – pykdavau, vietoj to, kad bandyčiau suprasti ir užjausti, padėjęs į šalį savo išankstinę nuomonę. Deja sugebėjau tik skaityti jiems moralus, o geriausiu atveju – ignoruoti. Kodėl aš ir kiti taip elgėmės? Gali būti dėl to, kad mes per daug buvome save apdengę šarvais, kurių spindesys akindavo ir mus pačius ir tuos, kuriems skubėjome į pagalbą. Nepamenu, kaip viskas nutiko, kada tai prasidėjo, tačiau kažkodėl kai kurie iš mūsų nustojome dėtis ant veido šarvų dalis, vadinamas antveidžiais. Nuo to karto mano žvilgsnis į visa kas vykdavo mūšių metu, taip pat - į brolius, ėmė keistis. Pradžioje toks naujas matymas man buvo keistas ir nesuprantamas, ir turiu pripažinti, kad netgi kažkiek gąsdino. Tačiau kažkur, širdies kertelėje, gal ir nestipriai jutau, kad toks žvilgsnis – teisingesnis už buvusį. Negana to su laiku pradėjau matyti, kad ir pats nesu tobulas, ir net labai… Tuomet pradėjau suprasti, kad kiekvienam gali nutikti tai, dėl ko buvau toks greitas ir drąsus smerkti kritusius. Netgi pats bjauriausias nuopolis, koks gali būti šioje žemėje, gali nutikti bet kuriam, net pačiam garbingiausiam iš mūsų ar kitų legionų. Tokią žiaurią tiesą tuomet pradėjau suvokti… Tačiau, kai panašiai imdavau galvoti apie save, suskubdavau nuvyti tas mintis, visaip stengdamasis save įtikinti, kad kaip nors išvengsiu tokio nepriimtino posūkio savo gyvenime…
  Taigi dabar nenorėjau matyti, girdėti tokių pačių teisėjų, koks ir pats buvau ilgą laiką. Žinoma galėjo būti broliai ir be antveidžių, tačiau nežinojau, kas jie tokie, sklandantys virš mano urvo ir šaukiantys mano vardą…Be to pirmiausiai norėjau kaip nors pats užsilaižyti žaizdas. Kai kas tokį mano sprendimą gal ir palaikytų dorybe, tačiau taip dabar nemanau, veikiau tai buvo išdidumas, gal ir labai užslėptas, skausmo būsenoje sunkiai aptinkamas…
  Taip pat tuomet ir dar kurį laiką – vėliau, tebeturėjau vilties, kad mano sparnai sugis, o sustiprėjęs galėsiu grįžti ir pats. Tačiau kaip išgirsi vėliau, tai užsitęsė gana netrumpą laiko tarpą…
2010-06-26 18:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-11 17:00
inas
Dėkoju,Gitana. Tiesa tai dar ne pabaiga... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-08 21:04
Gitana Siauliene
dabar tik suradau laiko pabaigai-sakyčiau tikrai gili ir įdomi proza.Kažkodėl maniau apie kitokią pabaigą,bet ši įdomesnė :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-28 23:39
inas
Na,panašios bus ir sekančios,tolimesnis slėnio gyvenimo plėtojimas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-28 22:37
Boruzes
Aha, sita dalis gera
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-26 21:33
inas
Ačiū jums,va tokią kritiką aš suprantu... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-26 20:23
Mikė Lilikė
Nepykite, kritikuosiu, po to girsiu.
Pirmoje pastraipoje net tris kartus pavartotas žodis minėti. Reikia paieškoti sinonimiškų žodžių. Padėjo apsiprasti su šalčiu - gal gelbėjo nuo šalčio? Kurį laiką rankomis pastoviai tekėjo kraujas…pastoviai išmesk be pasigailėjimo. Slėptis po tarpeklių atbrailomis? Tarpeklis slėnyje? Ir dar su atbrailomis? Niekaip nepavyko įsivaizduoti. Urvas pasakojime išnyra taip pat kažkaip netikėtai. Kiek laiko tai truko? Itin keistai nuskambėjo mintis, kad angelas broliams nesirodė dėl to, jog jautė pyktį ir apmaudą, kad nukrito būtent jis. Žaizdos ne užsilaižomos, bet išsilaižomos. Pabaiga labai nustebino: juk angelas atsitempė nulūžusius sparnus, o dabar tikisi, kad jie sugis. Kaip? Naivu. Va, tokie ir panašūs neatitikimai blaško ir trukdo įsigilinti į šiaip jau įdomios istorijos pradžią. Vienas rašykas itin gerai rašo prozą. Tik (šypt) tematika priešinga. Bet kaip piešia, kaip piešia! Rekomenduoju, nes matau, su kokia aistra kuriate. Ir tikrai galite kurti. Paskaitykite itin jauno, bet itin talentingo rašyko kūrinių, paanalizuokite. Vartotojo vardas - Exmortis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą