Kaltė

Nei paklaust, nei paguosti savęs
Toj keistoj būties karuselėj.
Ten, už medžių, kur tavo šešėlis,
Nebenori pažint ir pašaukt
Tų dienų, kai klajota ir klysta.
Ir neteisink, kad buvo jaunystė.
Tiktai motinos akys per smėlį
Tyliom ašarom plauna tau sielą,
Tik aukštajam kleve ryto vėjas kartoja:
Čia ėjai, čia klupai, čia vėl stojais.
Ir karščiuojančią galvą suėmęs į delnus
Nei paklaust, nei paguost jau šiandien negali.