Lietaus Lašelio kelionė

Lietaus Lašelio kelionė
  Nuostabi Lašelio kelionė. Nusileidęs ant aukščiausios pušies spyglio keliauja žemyn. Kiekvienas nori išsipasakoti. Pušis irgi. Kokie jos rūpesčiai? Kaip ir visų: gerų sėklų priauginti, kad būtų kuo giminę pratęsti. Vėjas geras, kai sėklas nešioja, bet dabar dar reikia jas užauginti. Jis taip negailestingai šakas supa. Vis įtempus jas laikyti reikia, o ne – nulaužia. Kelių metų vargo ir nebėra.
  Lašelis jau leidžiasi ant Ąžuolo. Jo dar šviežut šviežutėliai lapeliai. Jų ir spalva truputį kitokia nei kitų medžių. Išsprogo vėliau už kitus. Skuba, vejasi. Šermukšnis sėklas jau augina, rodo jas. Lazdynas šypsosi riešutų kekelėmis. Šaltekšnio uogos dar tokios baikščios, lapeliais prisidengusios. Mėlynės atviresnės. Lašelį pagauna voveruškos taurelė. Tuoj atsiranda norinčių atsigerti. Saulė kopia aukštyn, kviečia ir Lašelį. Jis pasigroži miško spalvomis ir tarp lapų lapelių, spyglių spyglelių nardydamas atsiliepia į Saulės kvietimą, kildamas pasakoja apie nuostabų vaizdą iš viršaus. Ne visi tiki. Žada grįžti pasunkėjęs...
  Miške savo gyvenimas vyksta.