Žemuogių močiutė

Atrodo, miško gėris įsisupęs jai į plaukus,
O pirštai rustelėję nuo gardumo –
Atpėdinusi takeliu tarsi kažkam pašaukus,
Ji beria uogas vakarojantiems prie krūmo. 

Minkšti apsamanoję žodžiai dvelkia ramumu
Ir linksmos akys liudija jos tiesą:
– Aukseli, kur tu gyveni? Matyt sunku
Kasdien tau trintis po triukšmingą miestą.

Kartu su saule rieda ji tolyn ratu,
Pasėjusi pradžiugintą pavakarės akimirką:
Juk vasara, juk ilgisi pabūti su gamta kartu
Net ir močiutei, skinančiai kvapus ir šilumą.