Rašyk
Eilės (72139)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Marta nemėgo žvakių. Sakė, kad jos netikros.
- Kaip netikros? – nesupratau. Rankoj traškėjo plastikas, į kurį pardavėja įvyniojo kvapnią žvakę. Buvo Martos gimtadienis. Ruduo. Pardavėja įtikinėjo mane, kad žvakė kvepia jazminais.
- Netikros.
Sumišusi, su žvake ištiestoj rankoj stovėjau priešais stalą, už kurio sėdėjo Marta. Kaire akim tyrinėjo žvakę, o dešinė buvo nukreipta į mano pilvą. Tą dieną supratau, kad nekenčiu Martos stiklinės akies.  Nežinau, kaip, bet būtent ta akis kalbėdavo garsiau nei Marta. Per mano draugės gimtadienį netikroji akis springo nusivylimu ir gailesčiu, o jos savininkė vyniojo pasaulį į tylą. Nešnekėdamos gėrėm šiltą pieną su medum ir vartėm senus nuotraukų albumus. Marta čiupinėjo tarp puslapių sudžiūvusius jazminų žiedlapius, o aš stebeilijausi į jos raukšlėtus pirštus išsukinėtais sąnariais ir mėginau juose įžvelgti jaunystę. Patį jazminų žydėjimą.
*
„Mirusiųjų atminimą reikia gerbti“, - sakydavo mama, kai pasibeisėdavau nuotraukomis, kurias ji perrišdavo kaspinu. Juoda juosta kamputy reikšdavo, kad nuotrauka pavojinga. Jau mirusios akys – kad ir kaip spinduliuotų džiaugsmą nuotraukoje – žvelgdavo į mane priekaištaudamos. Niekaip negalėjau suprasti, kuo nusikaltau.
Mama dūsaudama aiškindavo, kad apie mirusįjį reikia galvoti gerai ir liepdavo žiūrėti į dideles nuotraukas su dideliais nebesančių žmonių veidais su ryškiais fotoaparato blykstės atspindžiais vyzdžiuose, o aš žiūrėdavau į savo nudraskytus pirštus. Tada mama sakydavo, kad mirusius reikia gerbti.
Maniau, kad mirus Martai mama ateis ieškoti jos nuotraukos. Bet ji nėjo. Sakėsi nedrįstanti eit į tą sodybą. 
Praėjus dviem dienoms po to, kai Jokūbo lapus sujudino greitosios automobilis, pirmą kartą gyvenime nenorom ėjau į Martos namus. Pasišnekėti.
*
Kai pavasaris galutinai sužvėrėja, upės patvinsta ir jau nebereikia minti permirkusios žemės norint pamatyti, kaip plaukia paskutinės ledo lytys, vakarai prisipildo prisiminimų. Muzika savo vakuumu nebenulaiko Martos prie manęs ir aš jaučiu, kaip ji su savim išsineša mano tylą. Miestas susvetimėja ir kamšo mane svetimomis tylomis – įsimylėjėlių dusinančia, benamių – vienatve tvoskiančia, bejėge tyla, senelių nostalgiška tyla, vaikų smalsia tyla, autobusų vairuotojų – susikaupusia. Manoji dvelkė jazminais ir pelėsiais ir buvo nemaloniai šalta. Kaip Martos žuviškos akies žvilgsnis – tirianti, ryjanti tikrovę ir slepianti už mėlyno stiklo rainelės. „Nebūtina sakyti visko, nes iš kitų visko irgi neišgirsti. “
Po to, kai Marta taip pasakė, nusprendžiau tylomis nuravėti savo morkų lysvę. Plentu vienas po kito dundėjo sunkvežimiai smėlio pripildytomis priekabomis, trešnėse sparnais plasnojo varnos, žolė tarp nutįsusių medžių šešėlių savo spindesiu mėgino baidyti vakarą.
Mano mama buvo pikta pamotė, o aš – įvaikinta mergaitė, kurios tikrieji tėvai jau skubėjo parsivežti ilgai ieškotą, per klaidą prarastą palikuonį į savo prabangų butą prestižiniame Londono rajone.
Po Martos rugių lauką braidė raudonas kombainas. Kombainas tapo raudonu „ferariu“, o Marta buvo mano dvynė sesuo, apie kurią tėvai nė nežinojo.
*
Bundant į sapną braunasi kibirų barškėjimas, prislopinti tėvų balsai. Netrukus dukart trinkteli automobilio durelės ir variklio burzgimą keičia kitas, jau nebe toks švelnus ir nepavojingas, - netoliese zvimbia kamanė.
*
Jokūbas buvo gražus vaikas. Didelėm žaliom akim ir smėlio spalvos plaukais. Pamenu, laikiau rankose išdidintą dokumentinę nuotrauką, perrištą juodu šilkiniu kaspinu, ir stebėjausi: Jokūbas man nepriekaištauja – žiūri į mane savo didelėmis akimis ir tarsi kažko klausia.
„Jeigu nemirksėdama ilgai žiūrėsi į žmogų nuotraukoj, pamatysi, kaip juda jo šnervės“, - kartą pasakė Marta. Tądien mano mamai teko daug darbo ir ji paprašė, kad padėčiau. Turėjau „ruošti“ nuotraukas. Ant stalo tarp juodo kaspino atkarpų, nuotraukų ir rėmelių ritinėjosi keli margučiai. Turbūt buvo Velykos.
Jokūbo šnervės nejudėjo, bet kai vėjui stipriau papūtus suošė jazminų krūmas, pamačiau, o gal pajutau, kaip vos krusteli Martos vaiko lūpų kampučiai.
2010-06-24 07:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-26 11:13
Dvasių Vedlė
Pradžia man patiko, tačiau į galą viskas taip sukosi, sukosi, kad galiausiai visai susuko smegenis. Man asmeniškai galo link viskas pernleyg painu pasidarė. Kas ta Marta? Ji jauna ar sena? Apskritai ji buvo žmogus ar tik veikėjos fantazijos vaisius? (kai kur taip pasirodė). Kūrinį skaičiau vakar, leidau jam susigulėt mano galvoje, bet šiandien permetus akimis tie klausimai vis tiek iškilo. Nea, man neitin toks pasakojimo stilius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-25 19:20
Nendrinukė
patiko. fragmenteliai turi kazka, kas uzburia, itraukia. patinka per paprastuma, pagautas reiksmines smulkmenas atsiskleidziantis grozis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-24 12:17
alba
Ganėtinai graži kalbėjimo maniera. Tačiau viduryje kiek per daug nereikalingos sumaišties ir tekste trūksta kulminacijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą