Miško rožė

Sniegas šaižiai žėrėjo ledu,

Gniaužės šaltis, naktis, mėnesiena.

Stingo šaknys, daug dygsnių retų,

Miško rožę prie žemės privėrę.


Nepabudo gėlė po speigų,

Nuo birželio lietaus nepražydo.

Tik tarp aitriai dygliuotų šakų

Įsipainiojo saulė šį rytą.


Atsimerks lubinai. Jie nelauks.

Šoks lietus, žemė plauks, vėjas gros.

Tokios trumpos gaidos dangaus,

O laše kiekvienam – visos rožės.