Kur dėti mirusią draugystę

Apie mirtį sudėta ne tiek jau daug dainų, kurias galima būtų pavadinti bent pakenčiamomis. Turiu galvoje ne dainas mirties motyvais ar gotikos stiliaus grupelių riksmus “death, die, dead” ir t. t., o konkrečias dainas, apie mirtį konkrečiai. Būtent tokios dabar labai norisi. Randu vieną senoje fonotekoje,  Džordanos Butkutės kasetėje. “Nepalik manęs”. Skardžiabalsė jaunutė Džordana plyšauja apie mirusią meilę. Ne išgaravusius jausmus, o apie mylimąjį, kuris guli pašarvotas apsupty “šlapių nuo ašarų gėlių”. Kažin ar rastume analogą, todėl dabar džiūgauju. Kas kitas būtų taip vaizdžiai viską apdainavęs? Emocijas, vaizdą, ir garsiai išrėkęs išvadą: “Lūpos šaltos niekadooooos, jau nebučiuuuuuos, ir rankos nepalieeees niekada manęęęęęs”. Mėgaujuosi. Dainuoju kartu. Į šitą dainą, kaip į laužą, sudedu visa, kuo noriu atsikratyti. Tegu kyla garsas kaip dūmas ir nusineša amžiams į aną pasaulį poelgius, mintis, prisiminimus, kurių nebereikia. Apsivalymas.
Jei ištvėrėte ir tebeskaitote toliau, noriu perspėti – nieko gilaus, intriguojančio ar gundančio čia nebus. Tai – apsivalymas. Publika reikalinga tik liudytojo vaidmeniui atlikti.
Visgi minties šuoliai nenuspėjami, tad kas žino, gal pabaigoje būsite apdovanoti neplanuota intelektualine dovana. Gal. Bet nepažadu.
(Visada žavėjausi viena Juozo Miltinio savybe. Dar neteko to pakartoti, bet esu tikra - teks. Švęsdamas gimtadienį Miltinis svečius pasitikdavo kukliomis vaišėmis ir iki vidurnakčio vykdavo įprastas scenarijus: vaišinimas, pokalbiai, lengvi tostai. Po dvylikos jau dauguma būdavo išsiskirstę, tada jis likusius pasikviesdavo į kitą salę, kurioje laukdavo geriausi gėrimai ir padorus stalas. Tai būdavo skirta tikriesiems draugams. Kurie būna IKI GALO.)
Visų šių minčių sumaišty, vis tik tęsiu apie mirtį ir apsivalymą. Nežinau, ar jums taip būna, kad kartas nuo karto (kartą per metus, penkerius, ar kas keletą mėnesių) pasijuntate išsunkti. Pikti. Tušti. Man taip tikrai būna. Jau pradėjau tuos momentus numatyti ir piktžiugiškai jų laukti, tikėdamasi, kad šįkart jau tikrai pavyks pergudrauti, užbėgti už akių. O jie vis pasibeldžia netikėtai. Užpuola iš pasalų, ir nutinka taip, kad po energijos antplūdžio aplaistytų savaičių seka staigi tyla. Štilis. Liūdesys. Egzistencinė vienatvė (iš kurios tėra du keliai: išprotėti arba pasidaryti galą). Tos vienatvės, to liūdesio pirma stadija – kaltinimai. Visų aplinkinių ir savęs. Antra stadija – apatija. Niekas neįdomu. Nieko nenoriu. Nieko nereikia. Trečia stadija – reabilitacija. Visko noriu. Viskas patinka. Viskas įdomu. Štai, kopdama iš antros stadijos į trečią. Nutariau parašyti.
Labai gerai pasakyta, jog kiekviena pabaiga sutampa su pradžia. Tai labai motyvuojantis teiginys, nes mirtis pati savaime nėra galas. Mirtis kūno, mirtis sielos, ar mirtis draugystės. Tai – apsivalymo metas. Sudeginu sena, susišluoju pelenus ir paleidžiu juos į orą: tegul sklaidosi ir nusėsdami patręšia dirvą. Tik įdomu, ar įmanoma sudeginti, kremuoti draugystę? Jei ji miršta? O gal – balzamuoti? Kad paskui būtų galima nusileisti į rūsį ir su skausmo pervertu veidu kaskart žiūrėti, glostyti. Ilgainiui jausmais išblės, ir draugystės mumija taps tik dekoracija rūsiui.
Šia linksma gaida norėčiau pabaigtikeltą dalykų: 1. Šią rašliavą. 2. Minėtą draugystę. 3. Antrąją liūdesio stadiją. 4. Klausytis dainos apie mirtį ir įsijungti šį tą linksmesnio, pavyzdžiui:

…Mi ricordo montagne verdi, e le corse di una bambina,
con l'amico mio piu sincero, un coniglio dal muso nero,
poi un giorno mi prese il treno, l'erba, il prato e quello che era mio,
scomparivano piano, piano e piangendo parlai con Dio.
Quante volte ho cercato il sole, quante volte ho mangiato sale,
la cittа aveva mille sguardi io sognavo montagne verdi.
Il mio destino e di stare accanto a te,
con te vicino piu  paura non avro
e un po' bambina tornero.

Mi ricordo montagne verdi quella sera negli occhi tuoi,
quando hai detto: „Si e fatto tardi, ti accompagno se tu lo vuoi“.
nella nebbia le tue parole, la tua storia e la mia storia,
poi nel buio senza parlare ho dormito con te sul cuore.

Io ti amo mio grande amore, io ti amo mio primo amore,
quante volte ho cercato il sole, quante volte ho cercato il sole

Il mio destino e di stare accanto a te, con te vicino piu paura non avro
e un po' piu donna io saro
montagne verdi nei tuoi occhi rivedro*

Kadangi esu tikra, jog ne daugelis skaito ilgas rašliavas iki galo, pernelyg nesijaudinu dėl to, jog įkėliau visą dainą į tekstą. Kas paklausys, supras, kodėl jos čia reikia. Netgi vertimas nėra būtinas. Vaizdas einantis su tekstu ir atlikėjos balsu susumuoja viską į viena.

*Marcella Bella „Montagne verdi“ („Žalios kalvos“)
http: //www. youtube. com/watch? v=C8SuNmIbJGM&feature=related

p. s. Žadėta dovana - oro bučkis