14 dalis (Mokykloje)

Pravėriau neskubėdamas duris, pro kurias prieš gerą pusvalandį mačiau įeinančią Violetą. Mane pasitiko maloni vėsa, dideliame mūriniame pastate užsilikusi iš po nakties. Tuščiame mokyklos koridoriuje kiekvienas garsas aidėjo, tad stengiausi kuo tyliau žengti, lyg bijodamas išgąsdinti tylą. Kvepėjo dažais. Jautėsi, kad mokykla ruošiasi rugsėjo pirmąjai, kad jau laukia triukšmingo vaikų klegesio. Mintimis nejučia grįžau į tuos laikus, kai pats laksčiau mokyklos koridoriais, tiesa, ne šios, kaimo mokyklėlės, bet kitos, gerokai didesnės miesto mokyklos. Sustojau ties durimis su užrašu „Direktorius“. Tai sukėlė dar daugiau atsiminimų.

  Buvau gabus, imlus mokslams, todėl nereikėdavo man ilgai sėdėti prie knygų, kad gauti gerus pažymius ir būti už tai mėgiamam mokytojų. Mokiausi tais laikais, kai gerai mokytis buvo dar nemadinga, tad per daug ir nesistengiau. Nors, turėjau vieną ydą – mėgau skaityti knygas, tuo tiesa, niekada draugams nesigyriau, bet karts nuo karto užsukdavau ir į biblioteką, ne vien tik į sporto salę. Per pamokas dažnai buvau nenustygstantis vietoje, krėsdavau visokias nesąmones ir išdaigas, kad palinksminti klasės draugus ir pasirodyti prieš mergaites. Ne kartą teko nudegti nagus, būti pagautam, bet didžioji dalis iškrėstų šunybių praslysdavo be didesnių pasekmių. Kad ir tą kartą, kai per pertrauką sudeginome vieną iš literatūros kabinete kabėjusių užuolaidų. Nežinau, ar kad mūsų auklėtoja buvo sena ir žliba, ar kad tos užuolaidos šimtą metų buvo nenaudojamos, bet niekas taip ir nepastebėjo, kad vienos trūksta. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausio berniukiško smalsumo, sumanėme su draugais patikrinti ar ta stora, į juodą brezentą  panaši medžiaga atspari ugniai. Kaip šiandien atsimenu staigų ugnies šuolį aukštyn, užuolaida į viršų, juodus dūmus, kurių kaip mat prisipildė klasė. Išsigandom, bet visa laimė, kad kažkam iš mūsų tada užteko proto nutraukti tą užsiliepsnojusį medžiagos gabalą ant grindų ir išmesti laukan pro atvirą langą. Kitaip tai nežinia kuo viskas būtų pasibaigę. Oi, kaip tada mes sukomės. Viską reikėjo sutvarkyti kuo skubiau, nes po kelių minučių turėjo prasidėti pamoka. Greitai buvo atplėšti visi langai,  nuo suodžių pajuodusią sieną nubalinome kreida, kažkas išlėkęs į lauką, surinko ir nežinia kur įgrūdo apdegusios užuolaidos likučius. Taigi, kai į klasę atėjo mokytoja, viskas jau buvo tvarkoje, neskaitant ore vos juntamo deginto kaučiuko kvapo. Kad ir kaip bebūtų keista, tada išsisukome, atsipirkę lengvu išgąsčiu ir jauną kraują užplūdusiu netikėtai dideliu adrenalino kiekiu. Bet ne visada viskas taip lengvai praslysdavo. Ne kartą yra tekę lankytis ir direktoriaus kabinete, kur kaltai nudelbęs akis apžiūrinėdavau savo batus, bei tyrinėdavau ne ką mažiau pažįstamo kilimo raštą klausydamasis, mane į protą turėjusių atvesti moralų, apeliavimų į sąžinę ir galiausiai grasinimų išmesti iš mokyklos jeigu nesiliausiu kvailioti. Būtent čia, direktoriaus kabinete, pasibaigė vienas „nekalčiausių“ mūsų trijulės pokštų su smeigtukais mokytojos kėdėje. Aišku, kai vos prisėdusi mokytoja stryktelėjo lyg įgelta, nuversdama kėdę, per klasę nuvilnijo prunkštimo ir juoko banga. Pokštas pavyko, bent jau mums taip tada atrodė, tiesa iki tol, kol mokytoja ranka prilaikydama keistai plevėsuojantį sijoną kūkčiodama išlėkė iš klasės ir į pamoką nebegrįžo. Visų akys tada, aišku, nukrypo į mus, kas daugiau jei ne mes krėsdavome visokiausius juokus ir šunybes. Tą kartą pas direktorių keliavau ne vienas. Sakytum eilinis kartas, nieko neįprasto. Bet šį kartą viskas nesibaigė vien tik direktoriaus moralais. Būtent tada pirmą kartą teko susidurti su teisėsaugos pareigūnais. Tiesa, niekas mūsų nei suėmė, nei į kalėjimą nesodino, tik gerokai prigąsdino vaikigalius, žadėdami įrašyti į nepilnamečių įskaitą, ir tada, jei dar kartą ką iškrėsime, tai keliausime tiesiai į nepilnamečių pataisos koloniją, be jokio pasigailėjimo.

  - O ko jūs stovite prie direktoriaus kabineto durų, juk sakiau, kad į mokytojų kambarį ateitumėte, - iš užplūdusių atsiminimų mane pažadino Violetos balsas.
  - Taip, žinau. Einu, - atsakiau pasisukdamas į ją.
  - Kur jūs taip ilgai užtrukote, gal atsitiko kas? – paklausė įdėmiai žiūrėdama į mano dar susimąsčiusį veidą.
  - Ne, nieko, - nusišypsojau galutinai nuvydamas į šalį praeities atsiminimus. – Ėjau neskubėdamas, dairydamasis į šalis, ieškodamas mokytojų kambario durų, - baigiau jau šypsodamasis.
  - Keistuolis, yra čia kur ieškoti, vienas koridorius, šešios durys, - linksmai nusiteikusi žiūrėjo į mane Violeta.
  - Kokios pagalbos prireikė, - pasiteiravau.
  - Mano kabinetas jau išdažytas, sutvarkytas, reikia tik šį tą sunešti atgal, kas buvo iškraustyta, - ji man paaiškino eidama link mokytojų kambario durų, - šiaip ir pati būčiau galėjusi tai padaryti jei ne ta lūžusi ranka.
  Ėjau jai iš paskos klausydamasis kaip tuščiame koridoriuje kaukši jos batų kulniukai ir uosdamas, traukdamas i save nuo jos sklindantį nepakartojamą laukinių gėlių aromatą.
  - Mokytojų kambarys čia, - į mane pasisukusi pasakė ji plačiai atidarydama duris ir įeidama į vidų.
Įėjau ir aš. Nesitikėjau čia nieko sutikti, tad nustebau pamatęs, kad mes ne vieni. Kambario gilumoje, už stalo, nukrauto kažkokiais žurnalais ar dideliais sąsiuviniais, sėdėjo nelabai malonios išvaizdos pusamžė moteris. Vos tik man įėjus, ji pro akinių viršų nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg rentgenu peršvietė.
  - Laba diena, - pasisveikinau stengdamasis neparodyti sutrikimo.
  - Laba diena, - atsakė ji šaltai ir oficialiai vis dar žvelgdama į mane tiriamu žvilgsniu. – Kaip matau, jūs nevietinis.
  - Taip, tikrai nevietinis. Pas mane dirba, stogą remontuoja, - atsakė Violeta, nelaukdama, kol aš pradėsiu ką nors pasakoti, - Bet atsitikus man nelaimei su ta ranka, maloniai sutiko padėti, ir į ligoninės priimamąjį nuvežė ir čia, į mokyklą.
  Violetos balsas išdavė, kad ji susijaudinusi, kalbėjo tarsi teisintųsi, o žvilgsnis lakstė, tai į akiniuotąją, tai į mane.
  - Jūs man kažkur matytas, jaunuoli, - jos žodžiai nutvilkė mano krūtinę stipriau, nei karšta vakarykštė mėtų arbata, - Tikrai, kažkur aš jūsų veidą jau mačiau.
  Jaučiau į mane įbestus jau abiejų šiame kambaryje esančių moterų žvilgsnius, tad supratau būtinybę kažką pasakyti:
  - Mažai tikėtina, bet įmanoma, - pasakiau pasitelkęs visą savo žavesį ir išspausdamas šypseną, - Kas žino, gal kada kur anksčiau ir teko susidurti, juk toje pačioje Lietuvoje gyvenam.
  - Dabar nepamenu, kur aš jus mačiau, bet paskui tikrai atsiminsiu, turiu stebėtiną atmintį veidams, - pasakė ji „nuramindama“ mane  ir lyg niekur nieko vėl įniko į savo popieriais nukrautą stalą.
  Nežinojau, ką atsakyti, tad  kambarį trumpam užliejo nejauki tyla
  - Va, štai čia žemėlapiai, kuriuos reikia nunešti į mano kabinetą, - pasakė Violeta, parodydama kampe stovinčią, į sieną atremtų didelių medžiaginių ritinių krūvą, taip išgelbėdama mane iš nejaukios situacijos, bet ne nuo minties, kuri sukosi mano galvoje: „Koks velnias nešė mane į ta Galerą“.