Viktorija ir Gintaras 8

Įėjau į brolio butą. Namuose nieko nėra. Prisileidau į vonią vandens ir įlindau į vandenį. Malonus jausmas apėmė visą kūną. Gulėjau ilgai ir mąsčiau apie ateitį. Šiek tiek šiltas vanduo apramino ir širdį
    -Juk turiu išgyventi, - guodžiau save...
    Išlipau iš vonios. Nusivaliau rankšluosčiu kūną. Apsirengiau. Atsidarė durys ir pasirodė brolis.
    -Kaip gyvensi toliau? -paklausė.
    -Ryt važiuosiu į Šilutę, pas Gintarą.
    -Juk tu jo nepažįsti. Ar verta?
    -Jis man tapo artimu žmogumi. Ir manau, kad baisiau nebegali įvykti.
    - Nuvažiuok. Gal širdį nuramins, - šyptelėjo.
    Paskambinau darbdaviui į Anykščius. Papasakojau apie savo nelaimę ir pasakiau, kad ryt neatvažiuosiu į darbą.
    -Tu ilsėkis, kiek tau reikia. Ir atvažiuok į darbą tik tada, kada būsi nusiraminusi
      - Manau, kad kitą savaitę nebūsiu.
      -Tada taip ir tariam.
      Paskambinau Gintarui.
      -Labas. Tai ryt atvažiuosiu. Tik tave nuliūdinsiu. Atvažiuosiu neypatingai apsirengusi. Juk ir drabužiai sudegė.
      -Nenusimink. Aš tave priimsiu tokią, kokia esi.
      Nurimo širdis, išgirdus jo balsą.
      Atsikėliau anksti. Nutariau, kad nuvažiavusi į Kauną, pavaikščiosiu po miestą.
      Pasiėmiau tašę, kurioje buvo visas mano turtas ir išėjau į gatvę. Šaltis buvo didžiulis. Bet aš jo nejaučiau. Visos mintys sukosi tik apie jį. Koks jis? Ar jam patiksiu?
      Autobusas atvažiavo iš Rokiškio. Įlipusi, nusipirkau bilietą.
      -Bus ilga kelionė, -pamąsčiau.
      Išlipau Kaune. Mieste buvo daug sniego. Ir dabar jis krito iš dangaus didelėmis snaigėmis, dengdamas šaligatvius. Pasižiūrėjau į autobusų tvarkaraštį. Netrukus turi būti  autobusas į Šilutę. Parašiau žinutę Gintarui: „Gal gali nusiimti iš darbo anksčiau. Noriu dabar važiuoti pas tave“. Jis paskambino.
      -Važiuok dabar. Aš tavęs lauksiu Gilijos kavinėje.
      Autobusas atvažiavo anksčiau. Žmonių prilipo daug, ypač jaunimo.
      -Juk šiandien penktadienis. Studentai važiuoja namo, -pagalvojau.
      Kelionė iš Kauno į Šilutę autobusu truko net keturias valandas. Žiūrėjau į Nemuną. Šaltis sukaustė jį.
      -Vasarą, tikriausiai, čia labai gražu. Gal pasiseks paviešėti, -mąsčiau.
      Atvažiavusi į  Šilutę, priėjau prie taksi ir paprašiau, kad nuvežtų į Gilijos kavinę. Važiavome labai neilgai. Išlipusi, einu į kavinę. Krūtinė tiesiog kilnojasi nuo širdies plakimo. Juk tuojaus pamatysiu savo mylimąjį.
      Prieina lieknas, vidutinio ūgio žmogus.
      -Jūs juk Viktorija, -užkalbina, -aš Gintaras. Einame prisėsti prie staliuko, išgersime kavos.
        Nusirengiu ir atsisėdu. Gintaras paduoda geltonų rožių puokštę
        -Juk tai mano pati mėgstamiausia spalva, - pagalvoju.
        Rankos dreba. Net kavos puodelyje cukraus normaliai neišmaišau.
        -Nusiramink, - padeda savo ranką ant mano rankos. -Tu man patinki ir tinki. Eisime į mano namus.
        Nurimo mano širdis. Ėjau šalia ir širdis iš džiaugsmo dainavo. Štai koks jis! Padarysiu viską, kad jam patikčiau!
        Gintaras gyveno daugiabučiame name. Tai jo tėvų butas. Jam liko, kai jie pasimirė. Įėjome į laiptinę. Butas buvo trijų kambarių  pirmame aukšte. Nebuvo prabangos, bet man patiko. Jis buvo jaukus. Nusirengiau. Gintaras pakabino mano striukę.
        -Aprodysiu butą, - sako jis. -Eime.
        -Štai mano miegamasis, - įvedė Gintaras.
        Jis ištiesė rankas. Aš žengiau link jo. Jo bučinys nudegino mano lūpas, kaip ugnis. Aš perbraukiau per jo galvą. Prisiglaudžiau prie jo ir bandžiau įsivaizduoti, koks jis lovoje. Rodos, matau jo veidą, girdžiu aistringą, švelnų balsą... Aš sulaikiau kvapą. Geismas pulsavo manyje.
          -Mes reikalingi vienas kitam, - sukuždėjo jis man į ausį
          Gintaras nurenginėjo mane žvilgsniu, iš anksto žinodamas, koks bus malonumas. Netikėtai mane pabučiavo ir sušnibždėjo:
          -Eime į lovą..
          Aš svaigau nuo jo aistros.
          Jo lova buvo plati, paruošta meilei. Rausvos patalynės širdutės mirgėjo man akyse. Gintaras nurengė mane, nusirengė pats ir atgulėme. Jo rankos glostė mane, jo lūpos bučiavo mano kūną. Prigludau prie jo. Pamažu liežuviu nuo smakro perbraukiau per jo krūtinę. Jis sudejavo, suvirpėjo. Tai štai koks mano mylimasis! Noriu glamonėti jį visą! Vėl liežuviu perbraukiau per pilvą žemyn. Nepajėgiau jo viso išbučiuoti. Mano aistra sužadino jį. Švelniai glamonėdamas, jis pakėlė mano kojas, užsidėjo ant pečių. Pajutau jo aistrą. Ji buvo lyg deginanti ugnis mano išalkusiai sielai. Aš norėjau jo dar ir dar. Norėjau, kad mūsų liepsna degtų visą laiką.
        -Na, dar truputį, dar... -kuždėjau jam į ausį. -Kaip man gera!
        Girdžiu jo dejonę. Taip! Nuostabu! Nepakartojama!
        Padėjau galvą ant Gintaro krūtinės. Palaima perbėgo per mano kūną. Jis turi būti mano!