Kuriame „Imagine“ tampa pasaulio himnu...

Keisčiausia yra tai, jog gyvenimui atgaivina ne kas kita, o pačios tikriausios skyrybos. Kai liūdesys aplanko ir pasileidžiu „Hey Jude“, pradedu eiti iš proto rašydama tai, ką tuo metu galvoju ir, skaitydama savo padrikas mintis, vis taisydama gramatikos ir (daug dažniau) logikos klaidas, sukuriu sau naują, pasakų ir iliuzijų pasaulį, kuriame viskas neidealiai tobula ir mažumėle išprotėję, kuriame aš turiu daug jėgų ir tampu tikra karo moterimi, kuriame mane myli mano vienintelis (nelabai gražus, bet nepakartojamas), turiu didelį būrį tikrų draugų, kuriame mano kojos ilgesnės ne tik už septynmečių, o nagai niekada nelūžinėja, jame neegzistuoja puritoniškos religijos, o menas vertinamas ne dėl nusisekimo, o tik dėl idėjos. Pasaulį, kuriame tave vertina ne už tai, jog esi „toks kaip visi“, o už tavo išskirtinimu ir individualumą. Mano baltame lape pasaulis nusidažo meilės ir svajonių spalvomis, Lennono „Imagine“ tampa pasaulio himnu... O kai man liūdna, nes niekas manęs nemyli, prieš akis neišvystų beisglaustančios porelės.
          Kai su kuo nors išsiskiriu, prasideda naujas gyvenimo etapas, kas kartą su nauju pasauliu ir kitomis idėjomis. Senstu aš – sensta ir mano planeta Žemė. Bet kiekvieną kartą aš ištveriu tai, jog jo nebėra ir nebebus, kaip ir šiandien ištveriu tai, kad ir dar vienas vyras visiems laikams pasitraukė iš mano gyvenimo. Liūdėti neverta – juk kažkur, gal tik mano sapnuose ir vizijose, kurios egzistuoja lygiai taip pat aiškiai, kaip aš ar tu, turiu tai, ko trokštu mažoje, kumščio dydžio, širdyje.