Jausmas ,,Klavišai“ (1)

Įžengiau į kambarį. Štai ir jis - baltut baltutėlis pianinas. Apsidairiau koridoriuje, norėdama įsitikinti kad niekas manęs nemato. Negirdėti nei vieno garso. Dar tik aušta. Drebančiomis iš susijaudinimo kojomis žengiau link išpuoselėto instrumento. Nors ir stengiausi nesukelti daug triukšmo, mano žingsniai aidėjo didžiulėje patalpoje. Priėjau kėdutę, kurioje kiekvieną popietę sėdi mano Princas. Kai jis skambina pianinu, visi trumpam liaujasi dirbę ir klausosi. O dabar čia esu aš... Visa virpėdama atsisėdau ir tik pirštų galiukais prisiliečiau prie klavišų. Iškart panorau pabėgti. Ėmiau baimimtis, kad per ilgai čia užsibuvus nebenorėsiu išeiti... Bet net nepajudu iš vietos. Atsargiai paliečiu visus klavišus, prisimindama kaip tai darė Princas. Užsimerkusi pasineriu į svajonę, kurioje aš su dailia rausva suknele skambinu žmonių pilnai pokylių salei. Mano pirštai, grakštūs kaip Princo, be perstojo liečia klavišus. Iš pianino sklinda nuostabi melodija kuždanti senovės pasakas apie riterius ir princeses. Nusišypsojau taip, kaip niekada dar nesišypsojau. Aš laiminga, nes groju. Ir tai stebuklinga... Netyčia paspaudžiau vieną klavišą. Magija akimirksniu išsisklaido ir man tenka grįžti į tikrovę. Susigraudinu, nes tas garsas buvo šaižus ir nemokšiškas.
  Koridoriuje pasigirdus žingsniams sustingau. Jei mane pagautų nuplaktų ir nebeleistų dirbti pilyje. Pašokusi lėkte nulėkiau prie durų. Jau turėjau būti apsirengusi ir kuopti virtuvę. Nežiūredama kur bėgu atsitrenkiau į užsimiegojusį Princą. Jis nustebo ir raukšlelės jo kaktoje išsilygino. Bent kelis kartus atsiprašiau, bet nežinau ar jis suprato, nes žalios jo akys išstūmė orą iš mano plaučių. Besidaužančia širdimi nulėkiau į savo kambarį, melsdamasi, kad jis man atleistų ir nenubaustų. Nežinojau ar sugebėčiau gyventi be jo muzikos bei tų raukšlelių jo kaktoje, kai jis susikiaupia ar mąsto. Daugiau nieko negalėčiau tikėtis. Juk tai ne pasaka. Princas niekada netaps mano. Įskaudinta savo pačios minčių apsipyliau ašaromis. Dabar virėja vėl burnos dėl paraudusių akių...