Ne beprotis...

Sulaukėjusios mintys pabėgo nakties gilumoj
Ir pakvaišęs dangus pradėjo burnotis...
Nepajausti erdvės...
Negirdėti balsų...
Ir, kaip visiškam bepročiui,
Paklysti laike...kvailai galvoti,
Kad esi ant bedugnės krašto...
..turi tuoj šokti..

Pragaro vartai uždari...tu juos bandai praverti..
Prisvilo rankos,
O velnias žvelgė išdegusiom akim...nepaleido...
Išprotėjusios sielos tau spjaudė į veidą...

Tik nesveikas kankinantis šauksmas gūdžioj tamsoj (kenčiančios sielos)...
tau norėjo priminti...įrėžti giliausią žaizdą galvoj -
Tu ne beprotis...ir gyveni
... žmogus esi... ir skausmą jausti tu tiesiog turi....