***

Žygiuoju pustamsiu mišku,
Jaučiuos vienui viena.
Baisu man klaidžiot tarp takų,
Ir nežinot kuriuo pasukt.
Žvalgausi, gal ką pastebėsiu,
Bet apsiblaususiom akim miške,
Kažin ar ką be pamatysiu.
Rankos dreba, kojos pinas.
Galvoj gal tūkstantis minčių,
Vienoj minty, gal šimtas paslapčių.
Įminus vieną greit kita iškils.
Ir taip aš klaudžioju, jau
Nebematydama kur beeinu.
Ir ašaros, man regis, greit,
Užlies mano, dar jauną, veidą,
Akis, nosį, lūpas mano.
Su grubiais pirštais
Bandysiu jas nubraukti,
Bet tik po visą veidą jauną,
Jas dar labiau pažersiu.
Ir taip staiga akys prasimerkia,
Pamato žiburį medžių tankmėje.
Kojos pasileidžia bėgti,
O ašaros jau veržias neprašytos.
Kaip gera, kad pustamsiam miške,
Dar yra Tų, kurie sugeba
Tave surasti naktyje.