Šekspyras, Hamletas ir aš...

Tave prakalbinti bandau,
Bet... reikalai bergždi.
Tada pažvelgęs pamatau,
Pro širmą tu stebi...
O stebimas būt  sutikau,
Tad ką gi man daryt?
Sutikęs Hamletą sakau:
Gal klausimą kitu pakeist gali?
Bet jis tik gūžteli savo kairiu pečiu,
Net nesupratęs, kad kenčiu...
Palikęs vieną jį kely
Apsisukau ir apakau...
Nes širma buvo patraukta šalin...
Į veidą tavąjį  žvelgiu,
Nors dar suprasti negaliu:
Ką akys tavosios byloja...
Ir vėl aš Hamleto dairaus...
Tačiau Šekspyras moja man pirštu,
Prieiti kviečia, paklūstu
Ir šnabždesį jo išgirstu:
„Ne tau juk šitą klausimą siunčiu... “