Medaus mėnuo

Vakar dieną lijo medum. Tai buvo lietus, nepasiekęs akių, nei aušros, nei tos skaitmeninio lojimo garsais dekoruotos tylos, rodos, nepastebimai kurtos viens kitam. Šiąnakt miestas tylėjo. Gigantiškas medaus lašas šviesos greičiu užšaldė gatves, sulipdė valandas, dienas, į tamsius kanalizacijos šulinius nugramzdino rytojų. Bet mūsų nepasiekė. Tu atsisėdai lovoje, sulenkęs kelius, ir prisidegei cigaretę. Aš apsiaviau batus.
-Žinai, o mūsų tragedija tokia ... su aistra. Idilė, pamanytum.
-Kekšiška idilė ,- sušvokštei per dūmus.
-Taip, matyt. O žinai? Jie pavogė mūsų lietų.
-Mūsų vienintelį lietų! Išbarstė lyg smėlį dykumoje. Atsirink! Atsirink... Savo nuosavą smiltį nuo svetimos. Ir gyvenk, kasdien vis kitaip. Ir vis ten pat. Nežinodamas, kieno liūdesį ir kieno meilę širdy laikai. Kekšiška idilė.
Aš pritariau. Tai buvo mūsų vienintelis lietus, nepasiekęs mūsų. Ir mes grįžome. Ėjome susikibę gintariniais laukais, klupdami per rugius, padais lipdami prie žolės. Baltosios vyšnios link. Žinodami ir puikiai suprasdami savo tragediją.  Griaudami idilę. Kekšiška idilė, tu teisus. Ir mes grįžome. Ant vyšnios delnų suposi narvas (kaip ir tąsyk). Laiko vyriai girgždėjo pirmyn atgal, snigdami lediniais žiedais. Pražilę siūbavome savo vienatviškos idilės narvą pirmyn, vis pirmyn. Jam atrodė atgal. Jis nubudo. Pro stiklo grotas iškišo snapą, pramankštino sparnus. Ir pasėjo medaus lašą, užliejusį mūsų rankas. Užlipdė akis. Sukūrė mums naują idilę. Amžinos vienatvės dviese. Tada išskleidė sparnus ir praskrido virš miesto, žarom nutvieksdamas dangų. Prašvito. Žmonės šypsojosi, vartė rytinius laikraščius, skubėjo į darbus, gėrė balintą kavą. Medum baloti šaligatviai aplipo vaikais. Pakvipo ramybe. Lyg amžinam pavasary prie vyšnios. Lyg amžinoj idilėj dviese. Jos nepažįstant.
-O mes pavogėme jų lietų.
-Jiems dar lis.
-O visgi mūsų tragedija tokia ... su aistra.
-Tai ne tragedija. Tai tik... (pati žinai).
Meduotomis lūpomis pamažu sustingome į miegą. Apsikeitę smiltimis dykumoje, kur lyja tik kartą per tūkstantį metų. Kur nebebūna laiko.