Drobė, arba Amžina draugystė

Gabrielė ir Milda jau nuo pat kūdikystės buvo neišskiriamos draugės. Mergaitės lankė tą patį darželį, mokyklą, kartu praleisdavo beveik visą laisvalaikį. Tačiau aštuntoje klasėje judviejų keliai išsiskyrė, mat Milda išsikraustė. Abiem šis išsiskyrimas buvo be galo sunkus, bet stiprus tarpusavio ryšys neleido palaidoti draugystės. Merginos kiekvieną trečiadienio popietę skubėdavo į jaukią senamiesčio kavinę, kurioje susitikusios valandų valandas dalindavosi naujienomis, kartu spręsdavo problemas ar šiaip plepėdavo.
    Štai ir šį šaltą lapkričio vakarą iš kavinės kampo sklido Gabrielės juokas.
- Vakar tapiau tave, - ji išsitraukė į kuprinės drobę ir sukikeno. - Nepyk, nelabai pasisekė. Šiandien būtinai pabandysiu dar kartą.
    Mergina savo piešinį padėjo prie kitoje stalo pusėje stovinčio puodelio su nė nenugerta, jau seniai atvėsusia arbata. 
- Na, man jau laikas. Kitą savaitę vėl susitiksim, - nusišypsojo Gabrielė, tačiau jokio atsako nesulaukė.
    Ji pakilo, užsidėjo ant pečių kuprinę ir, regis, visai nepastebėdama sutrikusių aplinkinių žvilgsnių, išėjo.
    Vos Gabrielė pravėrė namų duris, ją pasitiko mama.
- Kur buvai? Aš taip dėl tavęs nerimavau!
    Mergina pažvelgė į laikrodį. Buvo aštunta valanda vakaro.
- Po pamokų susitikau su Milda. Kaip visada, - gūžtelėjo pečiais.
    Mama sunkiai atsiduso ir atsirėmė į stalą.
- Mildos nebėra, Gabriele, jos nebėra, - tyliai ir švelniai tarė mama.
- Bet mes šiandien kalbėjomės, gėrėm ar... – mergina, prisiminusi, kad antrasis puodelis taip ir liko nepaliestas, suabejojo, tačiau nedrįso pripažinto, jog klysta. – Taip, mes gėrėm arbatą.
- Gabriele, aš suprantu, kad tau sunku, bet teks su tuo susitaikyti... Argi nepameni, kad šeštadienį dalyvavome jos... laidotuvėse?
- Ji gyva!!! – suriko Gabrielė ir nubėgusi į savo kambarį stipriai trenkė durimis.
    Mergina atsisėdo ant palangės ir įsmeigė žvilgsnį į tamsų vakaro dangų. Ji puikiai prisiminė ir net mintyse regėjo laidotuvių scenas, tačiau niekaip negalėjo suvokti, jog tame karste gulėjo jos geriausia draugė.
    „Ne, tai neįmanoma. Milda gyva, “- tvirtai nusprendė Gabrielė ir nuvijo blogas mintis į šalį.
    Ji prisitraukė arčiau molbertą, kuris prieš tai buvo nustumtas į kampą, ir teptuku švelniai perbraukė drobę. Dar keli potėpiai ir šviesaus audinio fone išryškėjo jaunos merginos veidas.
    „Padovanosiu jį Mildai. Ji tiek kartų prašė, kad ją nutapyčiau“, - atidžiai žvelgdama į molbertą, galvojo mergina.
- Tu – mano mažasis Pikasas, - staiga atsklido švelnus balsas iš tamsios kambario kertės. – Nupiešk mane! Ne... Geriau nutapyk mus abi!
    Gabrielė, išgirdusi šį puikiai pažįstamą balsą, ėmė ieškoti jo savininkės, tačiau kambarys buvo tuščias. Mildos žodžiai tiesiog ištirpo tamsoje.
- Milda! Aš žinau, tu čia! – blaškydamasi po kambarį kartojo Gabrielė.
- Mano Pikasas!.. – vėl atsklido iš tolumos ir šįkart žodžius palydėjo valiūkiškas kikenimas.
    Mergina jau norėjo pakviesti mamą, tačiau ši visai netikėtai pati pravėrė dukros kambario duris.
- Gabriele, mums reikia pasikalbėti.
- Ji čia! Pasiklausyk. Ji ką tik mane šaukė!
    Kambaryje stojo mirtina tyla. Gabrielė įsitempusi laukė Mildos žodžių, o jos mama ašarų kupinomis akimis žiūrėjo į molbertą, kuriame atpažino dukros geriausios draugės veidą.
- Bet ji tikrai čia buvo! – prisiekinėjo Gabrielė.
    Mama rankomis užsidengė veidą, paslėpdama skruostais riedančias ašaras.
- Gabriele, mano mergyte, suprask... - proverksmiu kalbėjo ji.
- Tu nieko nežinai, jūs visi nieko suprantat!!! – šaukė Gabrielė. – Ji gyva ir aš tai žinau. Aš surasiu ją!
  Mergina čiupo kuprinę, nuplėšė nuo molberto drobę ir išlėkė pro duris.
  Lauke buvo tamsu, šalta, tačiau Gabrielei tai nerūpėjo. Ji, bėgdama siaura miesto gatvele, nieko nematė, negirdėjo ir net nejautė skruostus čaižančių lietaus lašų. Vienintelė mintis, besisukanti merginos galvoje, buvo surasti Mildą.
    Staiga nežinia iš kur išnirusios ryškios šviesos apakino Gabrielę.
    - Aš tave rasiu! Tikrai... – tiek tespėjo ištarti mergina prieš tai, kol jos klyksmas ir automobilio signalas pažadino visus gatvelės gyventojus.
    Šalikelėj gulėjo iš po ratų srūvančio kraujo sutepta drobė.