...

Žvelk – rūkas kyla virš vandens.
Virš rūko persipynę šviesos kyla
ir kaitina spalvų tekila,
ir  saulėje nėra rudens.

Ta saulė net lyg pamesta.
Ir oras nuskriaustuoju vėsta,
ir šypsos kraujyje klasta,
tai atsispindi darant gestą.

Asfaltas linksmas, bet orus.
Jam svetimi prasmių oreiviai.
O mūsų dviračiai aukštyn prasprūs
ir taps lėktuvais. Lėksim blaiviai.

Ir nusileisime nuogi.
Peizažai mus bandys pavyti.
Ženklai praras žemėlapiuose lytį.
Jau būsim grįžę. Ką gi. Gi.