Kiek kartų dar įbrisiu į tą pačią upę.
Sušlapus suknelei geltonai
Nuo žvakių liepsnos,
Riesis krakmolo laiptai.
Keliais sruvenant neištartiems žodžiams,
Juodos dagties užrašyti, jie braižys baltas blauzdas.
Krante galbūt jūs tik kvatosit,
Nei čia buvo, nei kas.
Bet kodėl gi taip gelia
Šalna ant tavo lūpų,
Ir akys patvinsta
Nuo žvilgsnio smaragdų ir burtų.
Kol sausom lūpom galėsiu ištart tavo vardą,
Metų metais giedos nebyliąją psalmę
Vienišos pušys ant kranto,
Vienišos upės mergaitės
supuojančios vėją,
nusiplešiantį nuo rankų...