Kraujo Angelas IV

To vakaro malonios akimirkos, kaip ir visa kas gražu šioje žemėje, artėjo į pabaigą. Nepamenu, kuris pradėjom kalbėti, kad neblogai būtų užkandus . Tuomet mano svečias paklausė ar aš turiu automobilį? Parodžiau į netoliese boluojantį kėbulą ir jis pasiūlė išvažiuoti už miesto, į nuošalią, jaukią vietelę. Užvalgyti mes nusprendėme nusipirkti pakeliui, kokioi nors degalinėj. Ilgai nedvejojęs sutikau su šia išvyka, nes dabar jutau dar didesnę trauką prie šio keistuolio.
Vairavau aš, o jis įsitaisė ant galinės sėdynės, motyvuodamas tuo, kad taip jam patogiau. Važiuojant žvilgtelėjau į veidrodėlį ir pastebėjau Angelą sėdintį pusiau šonu. Nusišypsojau supratęs iš karto, kad jis vis dar saugo nugarą. Iki pat degalinės mes  juokėmės, prisimindami vienas kitą, kaip juokingai atrodėme iš šalies pūsdami pūkus. Sustoję, ilgai negalvodami, pasiėmėm šio bei to pasitaikiusio po ranka, o aš dar ir kavos, suvokdamas, kad naktis gali būti ilga.
Pavažiavus keletą kilometrų išgirdau jo nurodymus, kur netrukus turėsiu pasukti. Girdėjau, kaip šlama plėšomos maisto pakuotės. Užsinorėjau ir aš, tad ranka ėmiau siekti kavos puodelio. Tik trumpam nukreipiau akis nuo kelio, kad patogiai pasiimčiau gėrimą. Vairuodamas niekuomet žvilgsnio nuo kelio neatitraukiu ilgam. Taip buvo ir šį kartą. Staiga priešais išniro tamsaus automobilio siluetas. Jis stovėjo. Impulsyviai suktelėjau vairą kairėn ir tą pačią akimirką, jau vis labiau įsivyraujančiose sutemose, vis tik išvydau kažką gulintį ant kelio. Dar vienas staigus vairo sūkis ir, vos nekliudęs nesuprastos kliūties, stabdydamas dar kažkiek pavažiavau. Mes abu iššokom laukan netarę nei žodžio. Kažkaip supratau, kad niekas kitas ten negalėjo gulėti, kaip tiktai žmogus. Ar jis dar gyvas? Nuo gulinčiojo sustojau per atsargų atstumą, tarsi jis man ruoštųsi kažką padaryti. Mane apėmė keistas drebulys, tik nesupratau ar nuo pamatyto vaizdo ar dėl ką tik išvengto nelemto susidūrimo.
Reginys iš ties buvo ne iš maloniųjų. Žmogus, pasirodo tai buvo pagyvenęs vyras, gulėjo visai šalia automobilio priekinio rato. Jo drabužiai buvo beveik nuplėšti, oda apdraskyta. Greitai sumojau, kad kažkiek buvo temptas asfaltu. Trumpam pažvelgiau aukščiau. Ant kėbulo aiškiai matėsi susidūrimo žymės. Kol aš stovėjau lyg įbestas ir vertinau situaciją, Angelas jau seniai klūpėjo prie gulinčiojo. Pastebėjau telefonu kalbantį vairuotoją. Supratau, viskas įvyko ką tik. Vis dar stovėdamas vietoje, ėmiau stebėti besparnį. Jis elgėsi kiek keistokai, bet ramiai ir užtikrintai. Tai pagriebdavo gulinčiojo ranką ir suspaudęs ją laikydavo, tai pasilenkdavo prie jo veido, tarsi klausydamas vos girdimų žodžių. Kai po kurio laiko pažvelgė į mane ir papurtė galvą, supratau, kad visgi ieškojęs gyvybės žymių, jų taip ir nerado. Tada, pasisukęs į kalbantį vairuotoją, vis tebestovintį kitoje automobilio pusėje, jis suriko:
- Ei, pastatykit mašinos gale ženklą, dar užlėks kas nors!
Nuskubėjau padėti su tuo ženklu. Trumpai šnektelėjau su susikrimtusiu pusamžiu vyriškiu. Priėjo ir Angelas labai liūdnu veidu. Padėti niekuo negalėjom, tad nusprendėm važiuoti toliau…
Lėtai užkūriau variklį, rankos tebedrebėjo. Vis dar nuliūdęs ir susimąstęs jis drąsinančiai parodė į priekį. Aš pajudėjau. Ką tik regėtas vaizdas stovėjo akyse: nuogas, kruvinas kūnas ir prie jo klūpantis Kraujo Angelas, tarsi klausantis paskutinės išpažinties. Aš niekaip nesupratau, kaip jis taip lengvai galėjo čiupinėti tą sudarkytą, beveik nuogą, svetimo žmogaus kūną, liestis ausimi prie jo veido…Šiurpas perbėgo nugara.
Prieš pasukdamas vairą iš plento į nurodytą keliuką, trumpam atsitraukiau nuo savo minčių. Pažvelgiau į salono veidrodėlį, kad paklausčiau ar tikrai čia sukti? Buvo jau gerokai sutemę, bet priešais važiuojančio automobilio šviesos užtvindė saloną. Angelas ramiu veidu, su apetitu sau skaniai užkandžiavo… Man jau to buvo per daug. Net neklausęs, pasukau į dešinę ir nesusivaldęs, kiek galima pritildytu balsu, surikau:
-Tu valgai?
- O ką? Juk sakiau tau, kad išalkau, o juk…, -ir užsikirto baigdamas godžiai ryt kąsnį. Daugiau nieko jam nesakiau, bet savyje kažkodėl jau kunkuliavau: “Kas iš ties tas Kraujo Angelas? Kodėl jis ne toks, kaip visi normalūs žmonės? Na juk visi turi akis. Visi eidami mato sumuštą vargetą, bet praeina sau ramiai, nes skuba, jų laukia artimi, brangūs žmonės…Juk visi mato pienes kiekvieną dieną, bet tik vaikams knieti jas vis dar paskainioti…Ar užsiims tokiais niekais rimtas žmogus? O dabar? Kur logika? Jos visai nerasta! Gerai jau, pripuolė padėti, na …čiupinėjo, tiek jau to…Bet netrukus po to valgyti ir dar su tokiu apetitu!? Nejaugi, kažkada nukritęs, taip susitrenkė galvą, kad lig šiol…
Priekyje pastebėjau tamsius sodybos kontūrus. Kaip tik netrukus už nugaros pasigirdo ramus, bet įsakmus balsas:
- Suk dabar link namo. Čia mes pabūsim kurį laiką ir tu viską sužinosi…
- Ką viską? -nenuslėpiau nustebimo.
- Pavyzdžiui, kodėl aš taip ramiai valgau po to ką mudu matėme. Juk tai tave dabar neramina? Be to gal suprasi ką aš iš tiesų susitrenkiau. O, gal ir ne…, -kažkaip nutęsdamas užbaigė jis.
Aš tik linktelėjau galva ir, nieko netaręs, įsukau į kiemą, pro kurį nuvairavau už sodo, arčiau ežero, kaip ir pasiūlė keistuolis, kurį vis dar tokiu laikiau. Ruošiausi lipti laukan. Pradariau dureles ir salone užsidegė šviesa. Aš jau kėliau vieną koją ant žolės, spėdamas pajusti gaivią užmiesčio nakties drėgmę. Tačiau antroji koja taip ir liko sustingusi tarp pedalų, nuo to ką išlipdamas išgirdau:
- Mm…, pasirodo mano rankos kruvinos…Ir jau apdžiūvę…