Sukiesi užburtam rate, nelemtas protėvių šešėli,
Matydama nakties veide Tavuosius bruožus krūpčioju.
Skaitydama apie Tave senoj enciklopedijoj,
Iš anksto išgeriu vaistų. Nuo traukulių.
Nes jau ne pirmą ir greičiaus ne paskutinį kartą
Tau atsiduodu.
Paklydęs tarp kelių pasaulių, sakaisi priklausąs šalia
Manęs. Ir visgi Tavo keistas kontūras dvejoti verčia
Ar apskritai kažkam-kažkur-kažkuo esi.
Neveikia mano filtrai
Kada skverbiesi į kiekvieną audinio colį grėsmingai
Prakeikta paklydusi dvasia.
Ir nežinau, ar priešnuodis egzistuoja nuo Tavęs,
Net jei ir taip, nesu tikra, ar jį išgerčiau
Nedvejodama ir drąsiai.
Įdomūs jūsų komentarai - ačiū. Visada vertinu nuomonę, kuri priverčia susimąstyti. Ir dabar pagalvojau: jūs teisūs, neretai žodžiai būna tokie, kokie gimsta pirminiam eiliaus variante, tačiau aš į juos (eilėraščius) žiūriu kaip į atskirus organizmus, kurie gimsta, ir jau nebepataisysi. Jei reiktų kažką taisyti, net nežinočiau, nuo kur pradėti :-)
Taigi, kurie žodžiai čia labiausiai gadina vaizdą?
pritariu ledii. Ne vien dėl ritmikos - dėl daugiažodiškumo taip pat ("kažkam-kažkur-kažkuo" sindromas būdingas jauniems autoriams, šiuo atveju tekstas pasufleravo įvardijimą, bet kaip pavadinsi, taip nepagadinsi; laikui bėgant tai, sako, pamažu išnyksta, jei tik nenustoji rašyti, kitaip tariant, tobulėja poetinė klausa).
Mintis yra, svoris yra, įvaizdžiai taip pat, o va žodžius tam reikšti reikėtų rinktis atidžiau ir kantriau. Pirmasis posmiukas šiuo požiūriu rodosi geriausias.
Vieną kartą Exmortis apie mano eilėraštį pasakė: "lyg perlas įvyniotas į tualetinį popierių" :DD Manau, Ledii link to sukai, tik išsakei švelniau. Už tai tau dėkoju. Vertinu diplomatiją. Labai
Viskas lyg ir gerai, tik paskutiniame stulpelyje išsimušta iš ankstesnio ritmo. Taip kad, jei turinys geras, to neužtenka, reikia pasistengti jį įvilkti iki galo į tą pačią formą (ne vizualia, bet ritminę)