Super Girl.

Klausei kur aš bėgu? Aš bėgu nuo savęs.
Pradėjau savęs bijoti, paniškai bijoti.
" Tavo akys šlykščios " išrėkiau savo atspindžiui veidrodyje.
" Ir šypsena tokia pasibjaurėtina "
" Pameni šiandien tau klasiokas sakė, kad neturi širdies? Ir jis buvo teisus. Po velnių jis buvo teisus. "

Prisiminiau tą vėsią rudens dieną prie ežero, klevai tada buvo raudoni. Oras gana vėsokas. O aš sedėjau prie "savo" ežero ir mėčiau akmenėlius. Mano ežeras niekuo neišsiskyrė, kasdieną jis buvo toks pat. Nesikeitė.
Bet šiandien jam buvo šventė. Nors aš sedėjau šalia jo ir piešiau saulę. Tuo tarpu prie ežero atėjo kelios jaunos moterys, nešdamos savo glėbiuose nedidelius ryšulėlius. Jie spurdėjo.
Susidomėjusi stebėjau kas vyks toliau.
Jos visos lyg susitarusios vienu metu įbrido į vandenį. Gylyje ties keliais sustojo. Ėmėsi išvynioti ryšulėlius. Išgirdau duslius vaikelių klyksmus.
Neužsidengiau ausų, klausiausi.
Neužsimerkiau, norėjau pažiūrėti, kas bus toliau.
Moterys abejingai numetė baltas drobes į šalį. Tada savo mažus vaikelius panardino vandenin. Truputį pastovėjo susilenkusios. Verksmai pradėjo vis silpti. Kol galiausiai  visiškai nutilo. Moterys apsisuko ir nuėjo. Aš žiūrėjau į jas ir negalėjau suprasti to ką mačiau. Tada atsisukau į ežerą, jo paviršiuje plūduriavo trys kūdikių lavonėliai.
Mano ausyse skambėjo jų verksmas.
Mano akyse stovėjo tos moterys su kūdikiais rankose.
Tai buvo lyg sapnas.
Kuris man nedavė ramybės.
Nuo to laiko prie ežero nebėjau. Ir ėmiau šlykštėtis savimi.
To pamiršti niekaip neįstengiau, vos tik vakare užmerkiu akis išvystu tas moteris.
Vos tik lieku tyloje išgirstu vaikelių verksmą. Jis priverčia mane krūptėlėti.
- Tu bjauri! Nestumdyk manęs!  - išrėkė brolis.
Nesutinku, kad nesugebu valdyti savo emocijų. Nors... Taip tikrai nesugebu.
LIGONIS.
SAULĖGRAŽŲ PIEVOJE.
Nebegalėjau daugiau žiūrėti į savo atvaizdą, sugniaužiau kumščius ir trenkiau į veidrodį.Šis subyrėjo.
Rankos buvo kruvinos. Jos drebėjo, labai drebėjo. Buvau patenkinta. Nesvarbu,kad po veidrodžio sudaužymo nesiseks dar septynerius metus.
" Cha, pagaliau galėsiu tavęs nebematyti! " ėmiau isteriškai kvatotis.
" ...Beto neieškok žmonėse idealų, juk žinai, kad tokių nėra. "
Išėjau į lauką. Ir vėl nutipenau prie savo žaliai raudono mylimo klevo. Nusiskyniau lapą kvepiantį rudens ašaromis. Tada išėjau iš savo minčių rudens apšviestu taku...