Gal tau atrodo, mano kūriniai- niekai,
Paėmęs cigaretę surūkai.
Skaitai gal garsiai, o gal tyliai,
Bet vargu ar supranti.
Baltu šerkšnu aptraukti langai,
Pro kuriuos vasarą mane iš proto tu varei.
O šypsena, ta šelmiškai graži,
Tai juk ne eilės, gi matai, juk supranti.
Galbūt tikrai- eiliuot nemoku,
Bet užtat tvirtai tave žinau.
Juk mano eilės- neeiliniai kūriniai!!
Gi tu matai, juk supranti, žinai.
Bet kas gi aš? Tik idiotė!
Tik ieškanti, nerandanti. Takas,
Praminti keliai - ne man.
Ne tu sakai-gyvent ar ne. Žinai...: {


Tyliai po lapu











