Šaltas laužas (4)

Nepatenkinti kariai stengėsi perrėkti vienas kitą. Balsai drebino tuščius, nuo dūmų aprūkusius pastatus, baidydami paukščius nuo kraigų. Už  išgriautos tvoros dar rusenantis laužas, surijęs visus žuvusiųjų kūnus, leido tamsius debesis į apniukusį dangų.
  Ulfas atsivedėjęs trenkė savo šalmu per skydą. Žemas, sunkus garsas iškart nutildė nuo ginčų įraudusius karius, ratu sustojusius aplink elfus, niūriai žiūrinčius į žemę.
  - Tylos! Nesielkit kaip gauja kvailų trolių, - skardžiai suriko Ulfas, - laikas išklausyti proto balso. Šnekėkit po vieną. Jorundai?
  - Palikt juos čia ir keliaut toliau, - sududeno kalvis, trenkdamas kumščiu sau per krūtinę, tarsi bandydamas suteikti savo žodžiams pakankamai svorio.
  - Moldofai?
  - Paimt kartu. Bent bus kam batus šveisti.
  Vyrai pritariamai nusijuokė. Vienas jų atkišo į priekį koją, visiems demonstruodamas purvais apskretusį batą.
  - Ornolfai?
  Jaunasis karys sumikčiojo, tačiau, nieko neištaręs, tik papurtė galvą.
  - Einarai?
  Likusieji pasisuko į jį, laukdami atsakymo. Einaras suraukė kaktą, nebežinodamas kaip pasielgti. Jis kiaurą naktį trynė elfų kūnus, palengva spartindamas kraujo tėkmę gyslose. Tos būtybės visiškai atsigavo tik pakilus pirmiesiems saulės spinduliams. Ir iškart puolė pavargusį Einarą. Du jis patiesė kumščių smūgiais, tyliai apgailestaudamas, kad be reikalo valė kruvinus veidus, o trečiąjį padėjo sudoroti Ornolfas.
  - Paklauskim, ko jie patys nori.
  Ulfas pritariamai linktelėjo, tarsi ir laukęs tokio atsakymo. Jis žengė į vidurį ir kalavijo smaigaliu kilstelėjo vieno elfų smakrą aukštyn. Niūros mėlynos akys susmigo į senojo kario raukšlėtą, tačiau vis dar tvirtą veidą.
  - Koks tavo vardas?
  Elfas pašaipiai suraukė nosį ir nusispjovė.
  - Iš atsakymo suprantu, kad mieliau būtum likęs kaboti ant šakos. O tu? - Ulfas pasisuko į kitą elfą sniego baltumo plaukais, dabar suteptais krauju. - Koks tavo vardas?
  Pašaipus tylėjimas suerzino karius, sužvangėjo kirviai ir kalavijai.
  - Turbūt ir tu nenorėsi šnekėti, - tarsi sau pasakė Ulfas ir susimąstęs apsižvalgė aplink.
  Kariai nutilo, laukdami, ką atneš ši tyla, slepianti savyje audrą. Senasis karys padėjo ant žemės savo kalaviją ir pritūpė priešais elfus.
  - Jūs buvote per žingsnį nuo mirties, tačiau mes jums suteikėme antrą šansą gyventi. Mano dukra, deja, antro šanso nebesulaukė. Turbūt pasirodysiu žiaurus, tačiau kas nutiks, jei vieną jūsų pakabinsim atgal ant tos pačios šakos? Gal tai privers jus prabilti?
  Elfas baltais plaukais šiek tiek pasuko galvą, atkakliai žiūrėdamas į vieną tašką. Akmeninis veidas liko toks pat nejudrus, tačiau žandikaulio raumenys šiek tiek įsitempė, praverdamos lūpas. Jis spjaute išspjovė žodžius, palinkdamas į priekį:
  - Kabink ant tos šakos, žmonių vaike. Tačiau kol gerklę užverš virvė, aš giedosiu savo mirties giesmę.
  Ulfas pakraipė galvą.
  - Tu drąsus, tačiau kvailas. Ir jaunas.
  Elfas, atkraginęs galvą, skardžiai nusijuokė.
  - Kokie dievai tau suteikė teisę spręsti, kas yra per jaunas būti išmintingas, ir kas yra per senas būti vertas palaidojamas, žmonių vaike?
  Einaras žengė į priekį. Pasitaisęs diržus, laikančius kirvį, jis, kaip ir Ulfas, pritūpė šalia elfų ir smalsiai pažiūrėjo jiems į veidus. Niekada nebuvo matęs tokių akmeninių išraiškų ir tuščių akių. Tačiau jį kur kas labiau domino visą laiką tylintis jaunas elfas, nunarinęs galvą taip, kad ilgi plaukai dengė akis ir kaktą.
  - Sakyk, - sulaukęs pritariančio Ulfo linktelėjimo, - ar jūsų gyvybės yra per mažas atlygis už šiek tiek žinių apie tuos, kurie pakabino jus ant šakos ir kuriuos mes vejamės?
  Elfai nusisuko, žiūrėdami į purviną žemę. Einaras pirštais užgriebė jos ir sutrynęs pauostė. Atsidavė drėgme, krauju ir dar kažkuo labai aštriu. Taip dvokė laukas, nuklotas mirštančiais kariais, taip dvokė baimė, persunkta nerimo, tokį kvapą turėjo senieji pasakojimai apie žmonių ir demonų susirėmimus.
  Einarui uodžiant baime persmelktą žemę, mintyse iškilo praėjusi naktis. Net Ulfas neprieštaravo jam pasakius, kad mokės sutvarstyti elfų žaizdas, tačiau jam reikia ramybės susikaupimui. Arnora visada tai kartodavo – skausmą geriausiai jauti būdamas vienas – ar tas skausmas būtų širdies, ar kūno. Šnerves ramiai kuteno nuo deglų krentantys pelenai, vienodai kvėpavo elfai. Einaras nežinojo, kaip stipriai tie miško vaikai skiriasi nuo žmonių, tačiau jei kūnu sruvo kraujas, reikėjo jį išjudinti. Kokia gi dvasia norėtų grįžti į tuščią kūno kiautą be gyvybės?
  Einaras visą naktį trynė jų kūnus šiurkščia kempine ir, tik kūnams atgavus įprastą raudonį, sustojo. Atsisėdęs ant žemės, išsitraukė pypkę, nejudintą daugybę dienų ir susimąstęs užsirūkė. Tada jis dar nežinojo, kaip elgsis toliau, tačiau norėjo išsaugoti paslaptis tokias, kokios jos yra.
  Bet dabar Einarą siutino tas bukaprotiškas elfų tylėjimas ir atvirai rodomas pyktis jiems -  paprastiems kaip žemė darže žmonėms, mieliau stumdantiems noragus, tačiau dažniau mosuojantiems kirviais.
  -    Ar jūs tiesiog galvojate, kad  mes tokie patys žudikai ir moterų prievartautojai? Todėl ir slepiate ją? - jis staigia kilstelėjo tylinčio elfo galvą už smakro, įsmeigdamas žvilgsnį tiesiai į žalias akis.
  Elfė pabandė nusipurtyti ranką, tačiau Einaras nepaleido smakro, bandydamas tose akyse įžiūrėti kažką daugiau nei aklą pyktį.
  Ant peties nusileido kažkieno sunki ranka ir nuskambėjo tylus Ulfo balsas:
  - Užteks, Einarai.
  Einaras atsistojo ir tik dabar išgirdo tylius vyrų, su nuostaba akyse žiūrinčių į elfę, balsus.
  - Žinoma, tai jūsų valia slėpti kas yra kas, - Ulfas pasisuko į kiek sutrikusius karius, - tačiau mes, kaip minėjo Einaras, nesame prievartautojai, o vergų, ypatingai – vergių, mums nereikia. Tačiau jūs matėte tuos žemės kirminus, girdėjote jų kalbą, galbūt kažką išgirdote. Tad keliausite su mumis. O kadangi nepasitikite mumis, būsite surišti. Nebent norite kažką pasakyti. Gi ne veltui jūsų nenužudė, o paskyrė pačią negarbingiausią mirtį.
  Nei vienas elfas nepakėlė galvos, tik elfė nuožmiai spoksojo į Einarą.
  - Keliaujam. Juos pririškit prie stiebo, - sukomandavo Ulfas.
Kariai lėtai praėjo pro elfus. Vieni spoksojo į juos, tarsi stengdamasi suprasti, kas slepiasi jų galvose, kiti bandė įžiūrėti nusuktą elfės veidą, treti tuščiai žiūrėjo sau po kojomis.
  Einatas stebėjo nuvedamus elfus ir plačias karių nugaras. Kiekvieną jų pažinojo kaip brolį. Ne vienoje medžioklėje kartu dalyvauta, ne kartą gertas rūgusių obuolių vynas. Niekas nebūtų pasakęs, kad kuris iš jų be reikalo kažką nuskriaudė ar buvo per grubus. Tačiau elfai nepasitikėjo jais, rodė panieką, slėpė viską, ką regėję.
  Už nugaros tyliai sukosčiojo Ulfas. Einaras atsisuko. Senojo kario veidas nyko tiesiog akyse. Veidą išraižė dar kelios raukšlės, antakiai visiškai nubalo. Tik žvilgsnis vis stipriau kaito, grasindamas uždegti kiekvieną, kuris tik pasimaišys kelyje.
  - Neklausiu, kodėl nutylėjai apie tai, kad tarp jų moteris, tačiau pasielgei teisingai. Kitoje vietoje, tarp kitų žmonių, tave už tai apipiltų brangiaisiais akmenim ir kaimą padovanotu.
  Einaras suraukė kaktą, nesuprasdamas, ką Ulfas šneka.
  Jis nusišypsojo.
  - Eis metai ir tuoj žinosi visas istorijas, kurias žinau ir aš. Elfų moterys - jos vertingos, - Ulfas prisimerkė, tarsi bandydamas kažką prisiminti, - jų yra tiek mažai, kad retai kada beišvysi, todėl elfai jas ir saugo, Atsimeni pasakojimą apie elfų atsiradimą? – sulaukęs Einaro linktelėjimo tęsė toliau, - Pirmoji paragavusi žmonių kraujo buvo elfė Žibanti Aušra. Jos pirmagimis -  ypatingas, turintis žmonių bruožų, tačiau išsaugojęs visą elfų magiją. Kiekvienas tolimesnis pirmagimis turėdavo kažką ypatingo – mokėjo skaityti dangaus kalbą, suprasti paukščių kalbą, matyti kokie akmenys glūdi po žeme. Nepatikėsi, kiek elfų moterų  buvo medžiojama, įkalinta tamsiuose pilių bokštuose, giliuose urvuose. Vieni svajojo turėsiantys palikuonių, randančių visus pasaulio turtus, kiti – jų pagalba užkariauti daugiau žemių. Deja, elfes gaudė ne tik žmonės. Kas gimė iš tokių klaikių santykių, geriau nežinoti. Todėl atsimink, Einarai, – ne savo paslaptis saugok kaip savo. Dabar apie tai, kad kartu turim elfų moterį, žinai ne tik tu vienas, o kuo daugiau žinančių, tuo paslaptis trapesnė. Mes viena šeima, už kiekvieną garantuotas tiek tu, tiek aš, kaip už brolį, sūnų ar tėvą, tačiau ne laiku atsirišęs liežuvis kitoje draugijoje gali šiai mūsų šeimai atnešti nelaimę. O dabar eik, - Ulfas paplojo jam per petį, rodydamas į laivą, - likusieji laukia.
  Einaras apsisuko visiškai sutrikęs. Kuo daugiau žinojo, tuo labiau jį neramino elfų pasirodymas, sujaukęs ir taip neramią jų kelionę. 
  - Ir, Einarai, - už nugaros nuskambėjo tylus Ulfo balsas, - visada atsimink – man kritus svarbiausia išsaugoti kovos ragą, o ne mano kūną. Užuodžiu savo baimę, o pakarti elfai pranašauja tamsias dienas. Kažkas juodo ir galingo laukia mūsų priekyje.
  Einaras nustebęs atsisuko, tačiau Ulfas, užsimovęs šalmą ant galvos, sparčiai nužygiavo į laivą, palikdamas karį savo mintyse.



  Kariai, užsikloję kailiais, knarkė ant suolų, migdomi švelnaus laivo siūbavimo. Šią naktį dangus buvo neįtikėtinai skaidrus – galėjai suskaičiuoti kiekvieną menkiausią žvaigždę, įskaityti, kas parašyta ant mėnulio. Nė vienas debesėlis neteršė tos švaros.
  Einaras pabudęs atsisėdo ir apsidairė. Labai trumpą akimirką jis negalėjo suvokti kur esąs. Nuo veido vėjo gūsiui nuvalius prakaitą, jis pagaliau atsitokėjo. Prie vairo budintis kalvis šiek tiek knapsėjo nosimi, o prasibudęs trinktelėdavo įdiržusią ranka per veidą, vaikydamas miego demonus.
  Einaras, lėtai nuslinkęs nuo suolo, prisiartino prie laivo stiebo, kur ratu surišti snaudė elfai. Vienintelė mergina tuščiai spoksojo priešais į jai vienai matomą tašką. Ji vos sukrutėjo Einarui atsisėdus priešais.
  - Sakyk, tu mane nori nužudyti?
  Žalios kaip ryto rasa papuošta pieva akys smigte susmigo į jį. Niekaip negalėjai suprasti, ką galvoja jų šeimininkė.
  - Jūs, žmonių vaikai, sutrukdot mūsų kelionę per Šviesos Mišką, paskui surišate kaip šunis, apnuoginat mūsų gėda? Ir drįsti klausti ar mes jūsų nekenčiame?
  Einaras, pasikasęs barzdą, papurtė galvą.
  - Nuogų moterų galiu pažiūrėti ir nuėjęs į maudyklą Ketvirtą dieną. Dėl gėdos gali būti rami. Kažkokią kelionę sutrukdėme, nes sunku stovėt ir stebėt mirštančius. O surišome dėl mūsų ramybės, nes kažin ar pultumėte spausti rankas. Turbūt Ulfas buvo teisus, reikėjo palikti jus ten kaboti. Ir mums bėdų mažiau ir jums geriau.
  Sukrutėjo baltaplaukis elfas.
  - Atrišk mane, duok kardą ir parodysiu, kaip miršta tikrieji miškų vaikai.
  - Jūs tikri bepročiai. Jei mokėtum naudotis kalaviju, tavęs niekas nebūtų pakabinęs ant tos šakos. Kodėl aš turiu kautis su vaiku, nesugebančiu juo mosuoti?
  Jis net atšoko atgal, kai baltaplaukis įsirėžė krūtine į virves, bandydamas ja nutraukti. Akmeninė veido išraiška dingo, atskleisdamos visą sukauptą pyktį.
  - Šunie.
  Einaras, nekreipdamos dėmesio į nuožmius žvilgsnius patikrino virves. Baigęs atsisėdo ant girgždančių denio lentų.
  - Šunys ir vilkai yra protingi gyvūnai, saugantys savo šeimą. Tai man pagyrimas. Laikas suprasti, kad ne mes jūsų priešai. Argi nenorite atkeršyti tiems, kurie jus taip gražiai pakabino ant šakos?
  Elfai nusiramino taip pat staigiai, kaip ir buvo pasiruošę pulti į kovą plikais nagais. Susivaldyti prireikė kelių akimirkų, tačiau parodė, kad yra ne vien akmenys, tačiau savo emocijas slepia labai giliai. Einaras šyptelėjo, pagalvojęs apie žodžius, po kurių elfai dar labiau susierzintų. Tačiau nutylėjo, nebenorėdamas daugiau jų erzinti. Vis gi tai buvo jam visiškai svetimos būtybės, nors ir panašios į žmones savo išvaizda.
  - O tu, - jis pažiūrėjo į elfę, - ar nepagalvoji, kad jei būtume norėję, seniai būtume padarę kažką negero. Mes kariai ir žemdirbiai, tačiau ne pabaisos.
  Į jį smogė ta pati tyla. Einaras, atsirėmęs į vandens statinę, užsimerkė, nesuprasdamas, kodėl išvis pradėjo šitą kalbą. Tačiau giliai širdyje buvo dėkingas elfams - pirmąkart išvydus tas žalias akis, naktį daugiau nekankino baisūs sapnai.


  - Einarai.
  Jis atsimerkė ir sumirkčiojo nuo stiprios saulės šviesos. Į jį žvelgė geraširdis kalvio veidas. Einaras pašoko, negalėdamas patikėti, kad liko vienintelis miegantis. Kariai stovėjo aplink stiebą ir žiūrėjo į klūpančią elfę, ant kelių sudėjusią rankas ir šalia gulinčias palaidas virves. Abu elfai buvo dingę.
  Visai šalia atsiduso Ulfas ir išėjo iš karių gretų.
  - Ir kodėl jūs taip elgiatės? – balsas buvo toks skausmingas, kad kiti net pasisuko pažiūrėti ar kario akių netemdo ašaros.
  Elfė nusijuokė.
  - Laisvas miško sūnus gali daug padaryti, o nelaisvėje tik mirti. Du laisvi vyrai padarys daugiau už vieną moterį. Jūs visi miegojote kaip mėsos pririję šunys. Jei ne vienas, kuriam reikėjo pakelti koją prie stulpo, nebūtumėte mūsų nė vieno radę.
  Ulfas atsiduso, stengdamasis tuo kvapu išstumti visus akmenis, užgulusius krūtinę.
  - Aš senas, bet vis dar kvailas. Atriškite ją, duokite kirvį ir titnagą ir paleiskite. Jei sumanys pulti, užmuškit. Neturime mes daugiau laiko aiškintis su akmenimis.
  Paleista elfė vikriai pašoko ir prisispaudė nugara prie stiebo. Kartą Einaras, medžiodamas lūšį, matė tokį vaizdą – išsigandęs gyvūnas prisispaudė prie pasvirusios eglės ir iššiepė nasrus, pasiryžęs kovoti iki paskutinės akimirkos. Einaras jos neišsigando, tačiau į namus grįžo tuščiomis ir niekam apie tai nepasakojo.
  Laivas švelniai prisiglaudė prie kranto ir kariai prasiskyrė, atstatę į priekį skydus. Ulfas stovėjo vartydamas ietį rankoje ir tuščiomis akimis žvelgė į elfę, kuri pagriebusi kirvį su titnagu staiga iššoko pro bortą ir dingo krūmuose.
  - Tai bus jums pamoka – kartu veskitės tik tuos, kurie yra jūsų draugai, arba tuos, kurie bus jūsų vergais. Plaukiam toliau.
  Sniegas ir pusnys liko kažkur toli už jų. Plikus pečius svilino kaitri saulė, džiovinanti ne tik odą, bet ir pakrantės medžių lapus. Sausos šakos, atrodo, laukė neatsargios ugnies liepsnos, grasindamos įsidegti vien nuo prisilietimo. Kai kur galėjai pastebėti pelenų kilimus, pasakojančius apie praūžusius gaisrus.
  Tyliai kažkas užgrojo birbyne, tačiau nesulaukęs pritarimo, nutilo. Ilgai jie suko galvas, kas ne taip – ar jau taip greitai užpuolė namų ilgesys, ar vis dar kamuoja slogutis, palikus sugriautą medžiotojų stotį.
  Kad nebegieda paukščiai, pirmas pastebėjo Varinas, įkopęs į stiebo viršūnę, ketindamas apsižvalgyti. Kartais miške bailiai sukrutėdavo vieniša stirna, tačiau ant šakų nesisupo mažieji paukštukai, rytais žadinantys visą mišką, danguje nesisuko plėšrūnai, aštriomis akimis stebintys žemę. Tik šimtai mašalų ir uodų siautėjo nendrėse, keldami erzinantį triukšmą. Nenoromis pradėdavai mosuoti rankomis, nors vabzdžiai kažkodėl vengė laivo.
  Ir dar – neįtikėtinai žydras dangus,  koks būna gaiviais vasaros rytais. Tačiau tolumoje, kur upė nyko už posūkio, raitėsi bedugnės tamsumo debesys, atkišę baltas kaip sniegas viršūnes. Kiekvieną kartą į jį pažiūrėjus, kūnas nevalingai sudrebėdavo ir išpildavo prakaitas.
  - Kai aš lankiausi pas Lietaus žmones aną vasarą, - sududeno  kalvio balsas, - na žinote – pažiūrėti, kaip jie geležį myli, - pridūrė trinktelėdamas plaktuku per suolą, kurį kaip tik baigė tvirtinti, - girdėjau Klajūnų kalbas, kad artinasi negeri metai – drakonai daugiau nebesirodo, jūrų pabaisos prabudo, netgi – demonai taip suįžūlėjo, jog pralaužė Sargybinių sieną ir išžudė visus. Oi daug pasakojimų aš girdėjau. O štai...
  - Užteks, - nutraukė Ulfas, - kam gadintis mintis blogais dalykais? Drakono pas mus per šimtus žingsnių nerasi, jūros nėra, o ir tie Sargybiniai, save kildinę iš dangaus, mums per daug tolimi, kad suktume dėl jų galvas. Geriau sustokim kol dar šilta diena, sukurkim gerą laužą, paaukokim šerną dievams, išsimaudykim. Pamirškim elfus ir tai, kas buvo už nuplaukto upės vingio.
  Kariai, pritariamai sulinksėję, puolė rišti bures ir sukti laivą prie kranto.
  Vieni, nieko nelaukę, sušoko į šiltą vandenį, kiti pasuko į mišką su lankais ir kirviais.
  Einaras paėjęs giliau į mišką, sustojo beržyne. Atsiraitojęs marškinių rankoves ir plačiai užsimojo, kirsdamas tris kartu per liekną berželio kamieną. Medelis, sunkiai sudrebėjęs, nuvirto į krūmus, išbaidydamas driežų porelę. Upėje džiugiai dainavo besimaudantys kariai, šile garsiai sutreškėjo išgąsdintų danielių kanopų laužomos sausos šakos. Ką jau ką, bet šiuos žvėris kiekvienas galėjo iš garso atpažinti.
  Einaras pats sau nusišypsojo, galvodamas apie sočią vakarienę. Niekas nežinojo, kiek dar ilgai jie taip keliaus, kada reikės suremti kalavijus.
  Vikriai perkirtęs berželį per puse, pačiupo abi dalis ir nusitempė į laukymę, stengdamasis apeiti skruzdėlynus  ir pažliugusias nuo lietaus balas.
  Dar garsiau suteškėjo upės vanduo ir kažkas kimiai suriko.
Nuskambėjo taip skausmingai, kad Einaras nieko negalvodamas paleido savo naštą ir nubėgo prie upės. Šalia sutraškėjo kitų karių žingsniai, greitėjantys pasigirdus naujam riksmui.
  Upės vanduo riaumote riaumojo, draskomas glitaus gyvatiško kūno. Saulės spinduliai ryškiai atsispindėjo nuo auksinių žvynų, mėtydami dešimtis atšvaitų. Vienas karys gulėjo pusiau išbridęs iš vandens perskelta galva, kitas ropštėsi iš nendrių, į kurias, matyt ir buvo nusviestas. Garsiai suriaumojo Ulfo ragas ir į vandenyje besisukančią gyvatę nuskriejo ietis. Einaras iki kelių įbrido į vandenį ir sustojo. Gyvatės gniaužtai spaudė kažkurio kario kūną, kyšojo tik viena koja. Einaras pakėlė virš galvos kirvį, norėdamas mesti, tačiau sustojo, bijodamas pataikyti į karį. Iš laivo į gyvatę susmigo keli kabliai su virvėmis. Gailiai sudejavo laivas, gyvatei pabandžius nusiplėšti kablius, tačiau išlaikė. Beprotiškas pabaisos sukimasis kiek sulėtėjo ir Einaras įšoko gilyn į vandenį, viena ranka laikydamas kirvį, kita irdamasis tolyn. Galbūt kažkur gelmėse sukosi ir antras demonas, tačiau mintims apie tai neliko vietos galvoje.
  Gyvatė pagaliau sustojo ir paleido bejėgį kruviną kūną. Į galvą įsmigo kažkieno paleista ietis ir gyvis pasipurtė, bandydamas ją nusikratyti. Prie pat Einaro į vandenį trenkė ilga uodega, papuošta smulkiais melsvais dygliais. Šaltas vanduo užpylė ausis ir jis panėrė gilyn.
  Gyvatė apsisukusi pabandė nukąsti virves, tačiau dantys tuščiai kandžiojo orą. Gyvis išniro vienu metu su Einaru, kuris plačiai užsimojęs virš galvos, suvarė kirvio ašmenis tiesiai į galvą, taikydamasis į tarpą tarp išsprogusių akių.
  Vandenį iškart nuspalvino tamsus kraujas, paleidęs į orą klaikų dvoką. Gyvatė, mėšlungiškai sutrūkčiojusi, nurimo. Einaras vos spėjo išlupti kirvį iš jos grimztančios galvos.
  Nieks jo nesveikino su geru kirčiu, niekas nepuolė dainuoti pergalės dainų. Kariai stovėjo prie į krantą ištempto Varino kūno. Geraširdį veidą darkė keli gilūs kirčiai, palikti gyvatės dantų. Kruvina ranka vis dar gniaužė ilgą peilį, suteptą tamsiu krauju – karys kovėsi iki paskutinės, neketindamas pasiduoti.
  Einaras stovėjo krante, nedrįsdamas prieiti arčiau. Nuo kūno byrantis vanduo kaupėsi į balą po kojomis. Danguje pasirodė vienišas pilkas debesėlis, sudarkęs ryškią žydrynę.
  Tyliai sudejavęs, prie pasliko kūno suklupo Ulfas.