„42“

Šiandien Ta diena,
Kai saulė šviečia visada,
Kai pirmą kartą
Gavau pliaukšt per sėdynę,
Kai nenorėjau rėkt,
Išvydęs pirmą kart dangaus žydrynę.

O gal ir nemačiau...
                Aš jos.
                    Buvo tik šviesa  -
    Ketvirtą ryto,
Saulės sukurta.
Bet dienos bėgo
                Ir aš kartu su jom...

Pamenu, kaip lakstėme vaikai
Ir rūpesčių nematėme visai.
Kažkur atmintyje giliai
Dar glūdi auklių /vaikų darže/ veidai.
Nespėjau iš marlės įklotų išlipti,
Kaip laikas spyrė mokslus krimsti.
Pirmos raidės ir skaičiai keisti –
Viskas tūrėjo likti atmintyj...

. Laiminga vaikystė
Ir pašėlusi jaunystė,
Pirmoji meilė ir dar kelios tokios...
Ech, pasiilgau tų dienų,
Nors kažkada jos atrodė varginančios
Ir nuobodžios –
Norėjome suaugt greičiau!

Iš vidurinės mokslų studijų suolan,
O iš ten sovietai dar vis grobė karan.
Atrodė pienas nenudžiūvo dar nuo lūpų,
O mus jau vertė neaiškų priešą žudyti
Ir sukti galvą, bei kiaušus,
Kaip pačiam gyvam išlikti.

Du metai pragaro Žemėje,
Kurią, sako, sukūrė Dievas,
Tik kodėl Jis padarė taip,
Kad kankintųsi nekaltos sielos?
Per jaunas dar buvau,
Tad atsakymo tuomet ir neradau.

Su randais sieloje,
Ant kūno ir širdyje,
Vis vien grįžau Tėvynėn –
Svarbiausia gyvas savyje.
O čia jau švietė Naujas Rytas,
Trispalvės puošė aikštes ir gatves,
Laisvės kvapas svaigino,
Tvyrojo Lietuvos ore.
Euforija, apėmusi sielą,
Vertė griauti
Ir statyti naują sieną.

Ech, tos dienos, valandos,
Minutės ir sekundės...
Metai po metų...
Ir kasmet Ta pati diena.
Jau žilė galvoje
Ir vaikai užaugę,
Tuoj, kaip paukščiai paliks namus,
O vis dar pamenu,
Tuos pirmuosius savo žingsnius.

Po žingsnį kasmet
Ir jų jau keturiasdešimt du,
Nuvedę sunkiu,
Bet laimės keliu -
Juk šiandien supa mane 
Milijonas draugų
Ir dar daugiau
Spalvotų džiaugsmo gėlių.
Ačiū Jums!


2010 m. birželio 18 d.