Mylėjai, tikėjai, bet paliko?
Tai kas, nenusimink -
Bus kitų.
Ne pirma, ne paskutinė...
Norėjai atiduoti Jai
Visą savo gyvenimą,
Bet Ji išėjo?
P*****, nenusimink,
Užgis tos žaizdos...
Ji išdave Tave,
Ir tai sugniuždė
Tavo sielą?
Tu suklupai,
Ir sunku vėl pakilti?
Buk optimistas!
Ir Tu pakilsi,
Ir galėsi vel pamilti.
Tai nesunku, Aš žinau.
Pakilk, kad gyventum,
Pakilk, kad tikėtum,
Pakilk, kad mylėtum,
Ir daužytum Jos jausmus...
Tai geriausia,
Kas galėjo Tau nutikti,
Tai - geriausia pamoka.
Dabar Tu žinai,
Kad neverta įsimylėti,
Nes visos Jos vienodos.
Visos Jos - Kalės.
Bet nieko - visokių reikia.
Ir p*****,
Tau geriau -
Tu vienintelis toks,
Ir visos Kalės
Gali buti Tavo.
Nenusimink,
Pakilk,
Nusijuok,
Ir žvelk į pasaulį
Kitu,
P****isto žvilgsniu!
Lyrinio aš pyktis juntamas iš kart, skaudūs patyrimai ir pykčio bei slogulio priežastyts pakankamai aiškios, nėra ko kapstytis ieškant gilesnių prasmių, bent aš motyvo neradau.
Eilės, mintys buvo skritos išlieti lyrinio ,,aš'' pykčiui, taip pavyko.
Pats darbas, nepyk, bet man pasirodė nežinau prastas, vietomis lyg skanduotė. Tik jau toks velniškai artimas, neįmanoma neskaityt ir nejaust.:)
Iš pradžių, naivuolė, galvojau, kokį tu čia keiksmažodį parašei:) Po to "daėjo":) Nepatiko mintis, nepatiko, kad mus kalėm išvadinai:DDD, nu nepatiko ir viskas. Pyktis- gerai, bet pažadėk transformuoti jį kitaip..į kitą jausmą:) Mylėti- gerai, na, ir kas kad skauda..skaudės..koks skirtumas! Norėtum būti bejausmis? Net ligoniukai nebūna tokiais...Sorry. Jau užsičiaupiau:)
Kaip skaudžiai gyvenimiška.... Kai jau nebetikima, deja...
Labiausiai patiko čia:
"Buk optimistas!
Ir Tu pakilsi,
Ir galėsi vel pamilti.
Tai nesunku, Aš žinau.
Pakilk, kad gyventum,
Pakilk, kad tikėtum,
Pakilk, kad mylėtum,
Ir daužytum Jos jausmus... "
Liūdintis angele, čia skaitei mano mintis?? :)