Plieninė Magnolija

Atskriejai Tu į manąjį gyvenimą. Drugeli,
Gražiaisiais savo angelo sparnais...
Viliojo gal Tave manasis aromatas,
O gal nuo žiedo grožio apstulbai...?

Kai nutūpei, pradėjau skleistis. Spalvom,
Kurių nė nemaniau aš turinti savy...
Ir žmonės džiaugės eidami aplinkui,
Nuo mūs dueto nutapyto meilės toj naktį...

Bet ne visi šioj Žemėj  tam sutverti,
Gėrėtis meile ir aistra kitų,
Todėl nespėjus žiede Tau apšilti,
Jisai pradėjo svirti pamažu...

Užkilo vėtros ir griausmai pavydo,
Tave vis stengės viesulas atplėšt,
Raganos kūrė ugnį pasislėpę,
Bandydamos sudegint Tau sparnus...

Laikiau Tave aš tuomet įsikibus,
Nuo vėjo gūsio svirdama žemyn,
Nors ir pradėjo ašaros tekėti žiedlapiais,
Aš vis laikiau prispaudusi Tave glėby...

Ir nesuprato nei tos raganos, nei vėjai,
Iš kur gi ėmėm tiek jėgų kartu,
Nes net po viesulo didžiausio ūžusio,
Širdim ir sielom mes bendravome abu...

Tavas eiles man paukščiai dieną suokė,
Bučiavo saulė likusius lapus,
Žinojau tik, kad vėl išauš rytojus,
Kai Tu nutūpsi ir sugrįši į namus...

Nejau taip neįmanoma  suprasti,
Kad Tikrai Meilei niekas nebaisu,
Ir nors  iš šono Magnolijos atrodo trapios,
Už Meilę jos kovoja plieniniais dantim...

Žinau ir mano aromatą,
Tau vėjas nuneša kasnakt,
Ir kai Tavom akim nukloja Mėnuo taką,
Tau bučinius karštus siunčiu mintim...
_______________________________________
Praėjo laiko jau, nuo paskutinio mūsų valso,
Sušokto lietui krapsint meilės kupinais lašais,
Žinau, jau atskrendi, užuodžiu Tavo kvapą,
Ir žiedo guolį vėl skleidžiu tik Tau vienam...