Antroji aš

I.
Tai buvo ta nelemtoji vasaros diena. Pas mus atvažiavo dėdė Gencodas ir teta Olivija iš Lekijos. Kartu atsivežė ir sūnų Manuelį. Jis gražus, tačiau bjauroko charakterio. Tiesa jo charakterį galėjo suprasti tik „ antroji aš,,.

„ Tikroji aš,, vertina tik išvaizdą. „ Tikroji,, yra grubi ir naivi. „ Antroji aš,, protinga ir viską apsvarstanti. Taip, aš tarsi esu dviguba. Lyg turėčiau dvi širdis. Viena pradeda veikti kai reikia surasti gražų ir madingą žmogų. Kita kai reikia priimti svarbų sprendimą ar įvertinti žmogaus charakterį.

Tačiau grįžkime prie Manuelio. Kaip jau sakiau jo charakteris nėra labai geras. Jokios pagarbos merginoms. Daugiausiai žolei ir alkoholiui. Ir dar jis keistai jautrus gyvūnams.

Tuomet veikė „ tikroji aš,,. Mes išėjome pasivaikščioti. Poto viskas vyko labai greitai. Manuelis pamatė ant kelio šlūbčiojantį katinėlį. Kažką mąstė (apkvaitęs nuo žolės). Netrukus prieš akis išdygo automobilis. Taippat greitai kaip automobilis jis šoko į kelią gelbėti katinėlio. Kačiukas liko gyvas, bet nevisai sveikas, o Manuelį partrenkė automobilis. Tiesa vairuotojas pabėgo. Apmaudu! Net nespėjau sustabdyti Manuelio. Jis ligoninėje. Aš namuose. Brolis Danielius klauso muzikos. Garsiai. Dabar abi aš kaltinamos.

Kai brolis išjungė muziką antrame aukšte buvo apie dvylika valandų. Jis tyliai nulipo laiptais, negadindamas tylos harmonijos. Visų žvilgsniai įbesti į mane- mamos, tėčio, dėdės Gencodo, tetos Olivijos (pastaroji verkė). Jaučiausi viena. Nors mane palaikė „ antroji aš,,.
„ Dabar laikykis, Lena,,. „ Tikroji aš,, stovėjo nuleidusi rankas ir stengdamasi nesutikti kaltinančių žvilgsnių.. Staiga „ Antroji aš,, pradėjo siurbti iš manęs jėgas.
„ Kodėl tu jo neapsaugojai?,, šaukė ji ant manęs. Pravėriau lūpas atsakymui, bet supratau, jog „ antroji aš,, neegzistuoja. Mama taippat žiojosi kažką sakyti, tačiau tėtis ją nutildė.
- Tegu pati pamąsto, - girdėjau jį šnypštelint.
„ Tėti, aš nekalta!,, šaukte šaukė „ antroji aš „ mano viduje.
- Tėti, aš nekalta, - tyliai kaip papūga pakartoja „ tikroji aš,,.
- Bet galėjai jį sustabdyti! - užriaumojo dėdė Gencodas, -Juk žinai, kad jis turi bėdų su narkotikais.
„ Būtent dėl to jis ir turėtų būti uždarytas į psichiatrinę,,. Pagalvoja „ Tikroji aš,, 
-Nesvarbu, tai, jis jos pusbrolis, - įtūžęs jau mėlynuoja Gencodas. Jau nebepripažįstu jo kaip dėdės. Jis ir man Gencas. Kaip visiems.
-Ji juk galėjo jį sulaikyti!
-Gencodai, ji už jį nemažai jaunesnė.
Tiesa. Jam 16, man 14.
-Gencai, palik ją ramybėje. Manuelis gyvas.
-Važiuojam iš čia Olivija, - Ji jo žmona. Tačiau manęs nekaltino. Ji suprato, kad jų „ mažasis,, Manis Armanis Cyplius (Mano sugalvota pravardė) jau ne pirmą kartą patenka į tokią avariją. Bet visvieną verkia.
Myliu Lietuvą nors gimiau Lenkijoje. Mūsų šeimoje yra du lenkai. Tai aš ir mama. Danielius ir tėtis Arūnas lietuviai. Brolis mane mokė lietuvių kalbos. Jis tikras mano brolis tik gimė Lietuvoje. Taigi mes ir dabar joje gyvename. Tiesa Lietuvoje nenorėjau savo lietuviško vardu Laima. Taigi pas visus prašiau, kad mane vadintų Lena. Tai pats gražiausias vardas kokį esu girdėjusi.
Visdar stovėjau viduryje svetainės, o visi jau buvo išėję. Tik dar Danielius stovėjo ant laiptų atsirėmęs į koloną.  Lietuvoje mes turėjome labai gražų namą. Dviejų aukštų su didžiuliu sodu ir baseinu.  O Lenkijoje tik trijų kambarių butą.
-Tau buvo baisu? - paklausė Danielius
-Bet aš juk nekalta, Dani, - jis apkabino mane per pečius.
Kiap gerai, kad aš turiu tokį brolį.
-Viskas gerai, -šnabždėjo jis, - Viskas gerai!


                            Kaip manote ar rašyti tęsinį?