Vardan nieko-žegnonė į žemę,
Vardan gyvųjų-į žiedą,
Vardan tų, kurių nebėra-į dangų.
Trys maldos išsidienojo,
Trys amžiai sutemo per dieną.
Išdžiuvusią laimę laidojom,
Vargą sulapojusį gyvenam.
Ant nušienauto lauko
Išverkiam sunkų ašarų debesį.
2010-06-15 15:06
pavadinimas nesiriša su tekstu.
2010-06-15 13:30
visai neblogai, bet jaučiamas neišbaigtumas, ir trūksta atsvaros, tame pasyvume, paradokso trūksta, viskas labai jau aišku ir į vienus vartus (vis tik čia juk vienas iš matymų, ir tai reliatyvu. trūksta atsvaros, paradokso, kažko, kas padarytų tekstą pamąstymo vertą, neišbaigtumas) peno mentalitetui (mentalui-intelektui) jame trūksta, t.y. filosofinės išminties krislo trūksta, dabar labai jau vienašonis, vienareikšmiškai pasyvus ir aiškus, o kalbėjimas jame, labai puikus. literatūriškas, ir atrodo impulsyvus, organiškas, tik lyg neišbaigtas – lyg nebesuvokė, nebesuvaldė autorius užplūdusio jį minties impulso – nesuvokė ką nori pasakyti, protu, tik pajuto emocija, ir ji nuslydo... taip ir liko neišbaigtu, lyg protas buvo per lėtas, ir nepaslankus, galutinai pagauti užplūdusį minties impulsą, emociniame pavidale... toks man įspūdis susidarė, nuo šio literatūrinio teksto.