Nelengva išgirdus Tavo balsą Bryan Adamso dainoj,
Nelengva ir, kai prisišaukt Tave bandau per lietų.
Kartoju vardą, kol jis tampa burtu - netikėtai skrodžiančiu Tave. Kažkur toli... Kitam laike, kitoj erdvėj, kitoj jausmų šaly.
Ir netenku visų jėgų tyliems šauksmams iššvaisčius,
Vis tiek viliuosi. Mano tūkstantis malūnų,
Dar laukia šeimininko. Dar stūkso ant kalvų,
Šešėlį meta į mane, ištroškusią gaivaus Tavų akių pavėsio.
Tu viskas viename: ko reikia, ir be ko geriau apsieiti.
Tu papildas mano žiemos išsekintoms viltims.
Tu šulinys, į kurį mėtau centus, tikiuosi dvigubos grąžos
Bet gaunu tik kelis beverčius pensus...
Tu židinys, sušildantis mane, tačiau vos meiliai užsnūstu šalia,
Pradegini skaudžiausią skylę. Sieloj.
Tu žvėriškai užvaldantis, o visgi mažas ir nevykusiai glaudiesi nusikaltęs,
Kaip katinas, paliejęs pieną.
Bemūrydamas aukštą pjedestalą, man plunksneles iš lėto kedeni,
Kad baigęs pažiūrėt, svajot, gėrėtis nenustotum.
Kad odę man po juo sugrotum, kad išdainuotum serenadas,
Kad alpčiau nuo Tavųjų stygų aistringo aido.
Bet griūna Tavo statinys - nevykęs darbininkas,
Ne tam sutvertas, ne. Iš pykčio tūždamas žaibais,
Kartoji, kad nepasiduosi.
O ar žinai, kad jau seniai pardavęs sielą,
Kad jau seniai ne tuo keliu žirgai šuoliuoja ir vežimas rieda,
Kad jau vėlu, kad jau saulutė pavargus „nebebudina svieto“,
Kad jau ir aš kitom akim į Tavo žvilgsnį atsakau,
Ir kad jau išnaudoti rezerve laikyti kartai,
Kad Tu jau juos seniai seniai išbarstęs.
-------
Gal pabandyti paskutinįsyk atleisti?
-------
Iš begalinio dėkingumo šokdamas,
Išmynei mano puoselėtą rūtų daržą.