Laumių burtai (Poetės S. Nėries atminimui)

Laumių burtai

                            Poetei atminti

Tokia jauna - akysna spinduliai 
Auksiniai iš dangaus žydrynės
Nuolat šviečia...
Ir laumės tik tave, o Salomėja,
Į amžiną jaunystę kviečia...
Likimo šviesų kelią tau sukurdamos,
Vis paslaptingai naktį burdamos:

„Nubus kartu su ryto saule
Svaiginančios jaunystės aidas,
Skaisčiai alyvomis pražydęs...
Diena vėl po dienos vis mainos ir tai,
Kas buvo tik niūrios žemelės veidas,
Pavasaris papuoš ryškiom spalvom jį,
Iš džiaugsmo šypsenoj tavojoj pasiklydęs...

Ir šiltas vėjas pins kasas,
Lengvu sparnu drugelio
Galvą vos palietęs...
Ir marių bangos vien tik tau
Niūniuos svajonių kupinas dainas
Už tai, kad saulė tavo širdyje
Vis nepaliauja švietus...

Žvaigždes tik tu gali pasiekti,
Į dangų savo delnus palengva ištiesus... “

Vis tyliau ir tyliau kužda laumės:

„Ir juodos naktys amžinai tave mylės,
Nes tu tiki gyvenimu,
Myli kiekvieną gilų, persmelktą
Alyvų kvapo vakarą.
Ir brangini nemirštančia viltim
Grįstą amžiną jaunystės pasaką... “

Betgi staiga, bebraidžiodama kopų smėly,
Išvysi pėdas mylimo žmogaus,
Ir horizonte pasirodžiusi paklydusi žuvėdra
Tavo slogias mintis sugaus:

„Sustingusi šaltam ir širdžiai svetimam rūke...
Mano ilgesio-liūdesio ašara...
Per daug skaudu- neištirps ji
Grumstą plaunančio lietaus delne
Net tavo degančių aistringų lūpų prašoma...

4

Pražus, kažkas pradings manam viduj,
Paliks širdy taip tuščia ir nematoma...
Nors dar rusens viltis krūtinėj
Ir verkiančiam danguj
Tik mes abu taip mylintys
Tą jausmą trapų tesupratome... “

Ir tada pasijusi tokia vieniša,
Tokia nuskriausta ir palaužiama...
Lyg mažytis paukštis,
Beviltiškai besiblaškantis audroj.
Nejučia sudėsi rankas maldai:

„Karčias vis riedančias našlaitės ašaras
Surink, gailestingas dangau...
Kad nebeliečiau skausmo
Į kairę ir į dešinę.
Surinki. Sulig žodžiais:
„Gyvenime, aš pavargau. “

Sūriom našlaitės ašarom
Palaistyk nederlingą žemę
Tu, gaivus lietau...
Kad nenueitų perniek sunkios kančios-
Palaistyk. Sulig šnabždesiu:
„Gyvenime, aš čia viena likau. “

Bet pasigirs vėl balsas rūpestingas
Lyg iš nežinios...
Ir tave, vargdiene,
Nuo aršios audros užstos...

„Nebeverk, našlaitėle,
Pagaus tavo rūpesčius vėjas,
Ir į nežinomus tolius nuneš.
Su likimo negandom kovot
Jėgų  dangus tau negailėjo,
Tad nebeverki daugiau, paklausyki manęs.

Geriau  paprašyki baltos obelies-
Ji parymos prie kelio, už tave paliūdės...
Ir patikėk, ne ji viena pagalbos ranką tau išties,
Erškėtrožių spygliais nuklotame kely,
Tau neparklupt padės...

O jeigu ir toliau žmonių kalba šiurkšti
Draskys krūtinę, pasiliki viltį...
Neberaudok, nors ir niekas tavęs nesupras, -,, Akmenėlis turi šaltą širdį“,
Bet ir tau, bedale,
Pasauly šiam jauki vietelė atsiras... “